Pasileisti stogais?

Saulė buvo didelė, raudona ir plati. O jos viduryje stovėjo vaikas. Ūmai, nušokęs nuo karšto paviršiaus, jisai perbėgo stogais, užsiropštė man ant nugaros ir ėmė uosti plaukus. Uosti, it mažas šunytis uodžia savo būsimą guolį. Tada staiga pašoko ir per tuos pačius stogus nubėgo, bet jau tolyn. Ieškoti tėvo, matyt. Supratau, kad šis vaikas, šis mažo kūno padarėlis, kad ir kaip pavadinčiau, mane apsvaigino. Vis dar jaučiau jo mažą nosytę prie savo viršugalvio ir šiltą bei dažną vaikišką kvėpavimą- bėgdamas stogais, matyt, užduso vargšelis. Nespėjau pamatyti jo akių, bet žinojau, kad jos turi būti žalios. Nebežinojau, kokia kalba galvoju, nes pamiršau visas kalbas. Vien tik instinkto žodynas manyje liko. Pasileisti stogais? O juk tai taip ramina...