Iš Marso su meile

2057 m. standartinio vasario 20 d.
Siųsta iš:
Kokybiškos visuomenės formavimo institutas, Šiaurinė kolonija.


Brangioji kometėle, elegantiškiausias mano fotosferos protuberante!

Jau kuris laikas nelepini manęs laiškeliu, nors aš Tau rašau podažniai ir pareigingai. Nemanyk, kad kaltinu – paprasčiausiai nenustygstu iš smalsybės. Kaip ten gyvuoja mano gama spindulėlis? Ar vis dar prenumeruoji „Domina mediocris“? Ar nusidažei plaukus indigo spalva, pagal sausio standartą? O Tavo sode tebesiaučia „Kriugerio“ markės robotizuota žoliapjovė? Galėtum bent žodelį brūkštelti. Rasi įsižeidei, jog laiškus siunčiu suskrebentus kreida ant vulkaninių uolienų? Betgi širdele, čia mes neturime nei popieriaus, anei rašiklių. Negausią kanceliarinių reikmenų siuntą gauna daktaras Kvinzelis, tačiau ją naudoja tik eksperimento eigai fiksuoti.

Beje, daktaras užsiminė, kad prieš savaitę Žemėje atpuotavote Valentino dieną. Šia proga - milijardas vakuuminių bučinių. Nepatikėsi: spėjau pamiršti mažne visas gimtosios planetos šventes. Dienos terariume slenka vėžlio greičiu, be žymių permainų. Atsikėlę ir papusryčiavę gauname pusvalanduką braižiotis lauke. Daktaras Kvinzelis tvirtina, esą bekraščių dykrų vaizdai veikia raminamai ir padeda dvasiškai suvienodėti. Grįžę nusivelkame skafandrus, išardome šalmus, blizginame deguonies balionus – tualetas užtrunka apie ketvertą valandų. Ė, menkniekis! Užtat pietums sužeria gerą dubenį „Dalaso“ traškučių ir įkliokina bokalą „Peperio“ kolos: abi kompanijos dosniai remia eksperimentą, todėl įsipareigojome kamžloti vien jų tiekiamus gaminius.

Netrukus užverda genetinių tyrimų rutina: drybsome po baltais laboratorijos šviestuvais, o daktaras Kvinzelis, šūkaudamas robotų svitai, gvildena mūsų organizmų pokyčius. Švirkštais leidžia margaspalves vakcinas, ima ląstelių mėginius, prieš lempą krato mėgintuvėlius. Sykiais nukėblina inkubatoriun ir, matyt, prapjauną kokį prinokusį kokoną. Šitaip mūsiškių gretos reguliariai papildomos.

Vakarais palei išorinius liukus nuskardi greitalekio diližano švilpesys. Visi kaip vienas dumiame į nusileidimo angarą. Mes skubame pas Tave, liepsningiausia mano žvaigždyno raudonoji milžine, sklendžiame ant meilės sparnų prie svaidomo pašto krovinio. Ir aš nesigirdamas pripažinsiu, jog nė menkiausiu judesiu – nė per sudilusį skatiką – neišsiskiriu iš minios: niekados nebūnu nei pirmas, nei paskutinis. Ir gaunu nusivilti: jokio laiškelio! Kodėl vis nerašai? Kodėl tyli?

Pašto kurjeris, nevalyvas ir amžinai girtas stačiokas, gąsdina, esą Žemėje susiradai man pamainą. Anądien tėškė, kad tavim dėtas irgi būtų metęs vaikiną, kurio kasdien daugėja. Aš atrėžiau: Tu ne tokia. O begėdis, įsivaizduok, vaiposi: „Kaipgi ne tokia? Mano žiniomis, nūn tūla boba vienoda! “ Neištvėręs liuobiau jam marmūzėn. Tiksliau, liuobėm mes. Visi sykiu – puolėm ant niekšo kurjerio nelyginant regbio rinktinė ant kamuolio. Atskubėjęs daktaras Kvinzelis spūstį greit išsskirtė, bet kurjerio jau būta taip klaikiai sumušto, kad jis vargiai tepriminė žemišką gyvybės formą. Dabar jo nebeleidžia net terariumo valgyklon, kad mūsų nesusitiktų. Daktaras Kvinzelis sako, jog būtent tokie niektauzos kurjeriai, įklimpę savo sendaiktiškuose prietaruose, trikdo kolonizacinės bendruomenės genezę. Baisiai nuovokus mūsų daktaras Kvinzelis – aš nė kiek neperdedu.

Kometėle! Dar prisimeni, kaip aršiai priešgyniavai idėjai dalyvauti eksperimente? Laimei, visi Tavo būgštavimai pasirodė nepagrįsti. Eksperimentas eina kaip iš pypkės. Pasiklausyk: išvykau vienas, o dabar mūsų – du šimtai trisdešimt septyni. It lazerinės kopijos – neatskiriami iki blausiausio apgamo. Vadinasi, pareigą žmonijai atlieku kaip reikiant. Daktaras Kvinzelis džiūgauja. Vakar asmeniškai pasitiko mane grįžtantį iš pasivaikščiojimo ir pakratė ranką. Gyrė, jog esu vidutiniškiausia vidutinybė iš visų vidutiniokų, kuriuos jam teko regėti. Tobula kolonizacinės bendruomenės ląstelė. Daktaras pripažino, kad netgi iš dabartinio būrio atrodau panašiausias – nors šitai ir sunku suvokti. Maniau, driokstelsiu iš pasididžiavimo. Tiesa, negalėjau akies krašteliu nepastebėti, kaip vėliau daktaras Kvinzelis apie kažin ką šnekučiavosi ir su kitais dublikantais. Antra vertus, būtų stačiai nemandagu įtarinėti, kad jiems žarstė tas pačias liaupses.

Šitaip mano konformistinis talentas susilaukė pripažinimo. Dublikantai man pavydi ir vis mėgina perspjauti. Ryte mačiau, kaip skafandruota virtinė, žirgliuodama smėlinga gūbrio ketera, rankiojo uolienų nuolaužas. O grįžę jie įnyko iš Kvinzelio kaulyti kreidos gabaliukų. Taigi įspėju, kad nenustebtum paštu gavusi du šimtus trisdešimt septynis nukeverzotus luitus. Klonavimo ir tapatumo programą sunku apgauti, tad tikėtina, jog laiškų turinys bus identiškas, netgi rašto neatskirsi. Bet aš Tavim pasitikiu: žinau, kam adresuosi savąjį atsaką.

Galų gale juk man vienam tebepriklauso mano kometėlės koma. Argi ne taip?

Aistringai ir nekantraudamas,
Tavo vienintelis XZ-nr. 198