Ekvinokcija 2 (tęsinys)

Kambaryje buvo nepakenčiamai karšta. Suskambėjo telefonas. Jis atidėjo kavos puodelį į šoną ir atsiliepė.
- Labas rytas, gal  Hela atsigavo, - išgirdo pažįstamą  balsą.
- Ne, - burbtelėjo Markas ir laukė, kada bičiulis pratęs savo šneką.
- Tiesiog košmaras, tai neįtikėtina. Ar matei, per televizorių rodė dar vieną moterį, prieš pusmetį neaiškiom aplinkybėm praradusią kūdikį.
- Ką tu  pasakei? Velniai griebtų! – Markas  pašoko ir puolė perjunginėt kanalus.
- Jie po šiai  dienai nieko nepajėgė suprasti, - šaukė jis.
- Medikai savo nežinojimą dangsto lotyniškais žodžiais. Ir dar to valkatos pasakojimai, – jis toliau nerimo.
- Visa tai tiesiog bjauru, nejaugi atsiras kvailių kurie patikės prasigėrusiu išsigimėliu, - jo balsas nutrūko.
- Galbūt, esi teisus, tai sapalionės, – pasigirdo  telefone. – Tiesą sakant, širdies gilumoje aš  jomis tikiu. Neveltui mane vadina kuoktelėjusiu.
Markas sutriko. Paskui nusprendė, kad ginčytis beprasmiška  ir nusiminusiu balsu tarė:
-Kalbėk. Niekada nebuvau sutikęs garbingesnio žmogaus už tave. Vadinasi kažkas atsitiko?
    Mintys vyro  galvoje susimaišė, sukosi, pynėsi į keistus vaizdus. Jis mėgino suprasti pasakytų  žodžių prasmę. Nuo įniršio veidas išraudo, juodos akys pasidarė dar juodesnės. Buvo beveik tikras, kad bičiulis įspėjo baisią mįslę.
    Visiškai sugniužęs sudribo ant fotelio. Galva  nusviro, o smakras palietė krūtinę. Jis negalėjo pratarti nė žodžio, kraujas tvinksėjo smilkiniuose. Atrodė, kad smegenis prislėgė kažkoks  didžiulis svoris. Kambaryje tvyrojo mirtina tyla.
    Mintys atitrūko nuo fantastikos į realybę...
Markas  nusprendė bent kol kas šią žinią pasilikti sau.