100 gramų viršaus

- ... Gaf gaf... - žadina mane Marijos šuo, laižydamas snukį ir meiliai šypsodamasis... “Gaf gaf”, aš dar čia, sėdžiu susmukęs krėsle ir nejudu... „Gaf gaf“, - jau galėtum ir nutilt.
Sviedžiu Marijos šunį į kampą, dar girdžiu, kaip sucypia...
kliudžiau

Paprašau dangaus, kad iš oro prisisemtų jėgų ir atsistoju. Nuėjęs iki kriauklės, pakišu galvą po vandeniu:
- Sveiki, mano vardas Bairo, ir aš nieko gero neužrašysiu, būkit ramūs, ir jie kiek lengviau atsipučia. Kratydamas galva šito priėjimo atsisakau, „Im fine, guys“, tariu, ir jie palieka mane ramybėje, - dingsta.
Sukaupęs visą energiją nuslenku atsisėst, „come oooooooon... „, tariu sau ir atsijungiu...

Sapnavau savo Mariją, kuri netikėtai susipyko su Angelu, aš ją raminau ir pats verkiau, nors ji neverkė, žiūrėjo savo mėlynomis akimis į šviesą ir kartojo „kas dabar bus, kas dar bus...? „
- Nebe matyt... - švelniai tariau Marijai į ausį, pabučiavau...

Baigęs darbą, judėjau namų link, palengva lipau į kalną, dėl kurio mečiau rūkyt. Žvalgiausi, vėliau pasisveikinau. Ir darkart... Užtrenkęs Skolos namo duris, nusimečiau savo mechanic uniform, nors darbovietės šūkis byloja apie „REAL FOOD, REAL PEOPLE“... Namie nieko nebuvo, maisto taipogi, todėl pasileidęs „drowning“ garso takelį, nulindau į vonią. „Nusiskusk kiaušius... „, kartojau sau mintyse. Gal išsigelbėsiu?... Bet jie buvo nuskusti, todėl atsipalaidavęs kiek pažaidžiau „pirmyn - atgal“ ir nuleidau.  
Man skambina Petrika ir aiškina girdėtas frazes:
- 5 minutes, outside.
Todėl tuo metu galvoju pasakyti šįkart ką nors tokio negirdėto kaip „what do you feel is real“, bet nutyliu ir išjungiu telefoną.
Įsėdus į automobilį, niekas nekalba, todėl galvoju „eikit jūs naxui su savo tyla“.
Susikaupt neįmanoma.
Jei kas ir nutiks, tai tik per tą tylą.

Pučiam.
Pasigirsta balsas iš priekio ir aš prisisegu diržą. Galvoju apie „Robot Rock“, kurį naktimis klausydavom trankydamiesi automobiliu po miestą kartu su Masteriu.
„Brolau, kur tu? „...
Susikaupiu.
Išlipę iš automobilio, užeinam į kabakėlį, kuris atrodė kaip tikras Gėrutis. Prasklaidau viduje nuo dūmų susikaupusį rūką ir duriu pirštu į vieną žmogystą.
Neva ten jis?
Taip, tai jis.
Ten tikrai jis.
Įvyksta dialogas, po to išeiname į lauką. Bandau išvengti kėblumų, bet tai neįmanoma; bandau suprasti abi puses, bet tai neįmanoma...
Vožiu žmogystai į snukį, tačiau jis stovi kaip stovėjęs... „Robot Rock“, pagalvoju, vožiu šįkart iš alkūnės ir jis parklumpa. Pasipila „kojų kruša“ ir jo veidas apsiniaukia krauju.
Tartum Viešpats, atgailaujantis už padarytas nuodėmes.

Traukiant namų link, skambina kita žmogysta, kuri savo prikaltu balsu įkalba mane važiuoti kažkur pasilinksmint.
OK
ir aš jau mašinoje. Važiuodami dideliu greičiu klausome gipsy muzikos.
- Ka tu jauti?, -  šaukiu aš jam. Tačiau jis negirdi.
Pagarsina muziką ir dainuoja:
- Handzz Upp!!!... Handzz Up!!!...
 
Mirkt, -  ir mes atsiduriame pas Mariją namie. Prasideda šokiai, Angelas griebia tą žmogystą už rankos pašokti... Šokiai tęsiasi, kol  žmogysta pavargsta, - dabar Angelui griebia už rankos ir tempiasi į kambarį „ilsėtis“. Uždarau duris ir palieku juos ramybėje.
Pirmą kartą pasakoju Marijai apie save, bet ji ir taip žino, kas aš per velnias:
- Viskas gerai, - sako ji.
Mums lieka virtuvė, ir mes pradedame gaminti. Pasidaro kiek lengviau, kai išgirstu riksmus viršuje... „Taip, tai kudikėlis Jėzus verkia ir jis tuoj ateis pas mus“... Atsidaro virtuvės durys ir įžengia nežinomas vaikelis, nešinas blausia šviesa, ieškodamas mamos. Stoviu ir žiūriu į Mariją: AR ČIA TIKRAI JIS?... Paduodu Jėzui ranką, pasisveikinu...
Po to Marija dingsta.
Taip ir turi būti...
Ji užbėga į kitą kambarį pasakyti Angelui, kad vaikelis prisikėlė, bet jis užsiėmusi, - pagautas ekstazės siūbuoja savo išbrinkusiomis krūtimis į šonus.
Durys užsidaro.
Matau kaip vaikelis kepa kiaušinienę, išalko... Turbūt tai paskutinė vakarienė šituose namuose.

Sėdžiu ir galvoju: kur Tu, Marija, nes man laikas?...