Jis ir Ji kalbėjo.

- Įkvėpk ir pajausk. Lyg perdozuotas
kavos kvapas ir jos garai užlies virtuvę,
bet aš sedėsiu ir visada Tavęs lauksiu. - Pasakė Ji.

- Nereikia kavos garų, užteks ir vėjo,
laukų rūko, lietaus lašų. - Jis atsakė.

- Kai ateisi, svajonė virs realybę, ir tarsi
stiprios dozės heroinas pasklisi mano mintyse - Tyliai pasakė Ji.

- Nereikia heroino, aš visada Tavo mintyse, Tu visada mano
mintyse. Ir būsi amžinai. - Jis.

- Nevertinau tada kai turėjau Tave, kai praradau, tapai
mano gyvybę palaikantis aparatas. - Nusisuko Ji.

- Niekada Tavęs nepamiršau. Nepamiršiu, nes nenoriu.
Tu visada su manimi: Dienose, mintyse, sapnuose. - Jis atsakė.

- Aš visada Tave mylėsiu. Net ir tada kai mane jausi tik vėjyje. - Kalbėjo Ji.

- Visada Tave mylėjau. Visada Tavęs pasiilgau. Visada jausi mane, o
aš Tave vėjyje, kol galiausiai abu galutinai paskesime jame ir būsime amžinai
kartu. Kartu amžinai. - Jis apkabino Ją.