Švilpynė

Švelnūs besileidžiančios saulės spinduliai krito į vaikų kambarį. Berniukas tyliai sėdėjo ant savo lovos ir užsisvajojęs žiūrėjo pro langą, kai už durų pasigirdo skubūs žingsniai. Vidun įėjo mama, ji buvo pasipuošusi ilgu pilkšvu sijonu, per juosmenį surištu raudona juosta, bei megzta kepurėle ant galvos. Nepaisant tikrojo paros meto, berniukas jautėsi lyg tik dabar bundąs iš miego: laukė ilga ir įspūdinga naktis. Pasitrynęs akis užsikabino ant kaklo tėvo dovanotą švilpynę, tuomet nušoko nuo lovos ir išlygino patiesalą toje vietoje, kur sėdėjo. Viskas turėjo būti tobula, net ir šis kambarys, nors iki ryto jis pasiliks be gyventojų.
- Seneliai jau pasiruošę. Eime, Kerniau, - pakvietė mama.
Berniukas nusekė į didijį kambarį, kur susėdę ant suolo palei langą rymojo senelis ir senelė Baltakiai. Jų sūnus, berniuko tėvas, paliko artimuosius prieš pusę metų, paskendo ežere. Prieš tai buvo visame kaime žinomas kaip nepamainomas medžio drožėjas. Labai mėgo savo ir kaimynų vaikams visokius smulkius žaisliukus dovanoti, daugiausiai švilpynes, gyvūnų ar paukščių figūrėles. Suaugę kreipdavosi į meistrą, kai reikėdavo ką rimtesnio padirbti – stalus, kėdes, lovas. Vieną švilpynę nuolatos nešiojosi ir Kernius. Savo vingiuota forma ji kiek priminė gyvatę ar žaltį, taip pat ant paviršiaus buvo galima įžiūrėti išdrožinėtus įvairių paukščių siluetus. Bet buvo vienas toks dirbinys, kurį vyras pats sau drožinėjo, neskubėdamas, laisvu nuo kitų užsiėmimų metu, matyt tai jam ir poilsį atstodavo. Būna kurią dieną atsistoja papietavęs, padėkoja šeimos moterims už gardų valgį ir išeina į dirbtuves. Kartais grįžta namo – o jau sutemę! Nemėgo, kai jį ten kas nors trukdydavo, nors pykčio niekada neparodydavo, tylus žmogus buvo. Artimiausi žmonės žinojo, kad jei užeisi vidun, atkreipsi dėmesį, tai išmuši iš vėžių – pasisuka į atėjusįjį, bet nieko nesako, tik žiūri žemėn ir galvoja kaktą suraukęs, ranka viršugalvį kasydamas. Jei ir mesteli kokį žodelį, klausiantysis pats susiprasdavo, kad ne laiku nosį įkišo. Greitai pasišalina, pats sau pagalvojęs, kad kitą kartą plačiau pasiklausinės.
Šeimynykščiai ir netrukdydavo. Tik būdavo, jei ilgam užsibūna, vakarienės neateina, tai žmona pati tyliai praveria duris, padeda ko užkąsti ir nueina nė žodelio netarusi.
Ką ten dirbdavo? Užėję vidun negalėjo pamatyti, nes meistras laikė tai už širmos. Mažai su kuo apie tai kalbėdavosi. Artimiausiems žmonėms tiek tepasakydavo, kad tai „galbūt viso gyvenimo darbas“. Po mirties praėjus kelioms dienoms likę šeimos nariai užėjo dirbtuvėn ir apžiūrėjo tai, ką meistras spėjo nuveikti. Rūstus, iškilmingas žvilgsnis, pašiaušti plaukai bei barzda, ir - svarbiausia - žaibas iškeltoje rankoje rodė, kad tai turėjęs būti didžiulis Perkūno stabas. Visi labai nustebo, juk pastaruosius metus meistras netgi į Perkūno garbinimo apeigas pradėjo nebevaikščioti sakydamas, kad jis savo pagarbą išreiškia savo darbą dirbdamas. Pirmą kartą tokiu neįprastu poelgiu baisiai nustebino savo žmoną ir tėvus. Pagaliau sužinojus, koks tas slaptasis darbas, galvoje tapo šviesiau, nors širdį vis dar slėgė nežinia, kas privertė jį ruošti šitokią keistą auką dangaus dievui.

Vieną paskutiniųjų birželio vakarų Baltakių šeima ir vyko į Perkūno garbinimo šventę. Visi kaimo žmonės nešėsi ąsočius su midumi aukojimui ir vaišėms. Ceremonija vyko kiek atokiau nuo kaimo, dideliame lauke, jo viduryje įsitvirtinęs žemėje stovėjo pailgas akmuo, ant kurio per visą ilgį nuo senų laikų buvo išraižyta dantyta linija – žaibo simbolis. Akmuo šiek tiek aukštesnis už didžiausią kaimo vyrą, o apglėbti jį galėjo dviese bet kurie suaugusieji. Laukas buvo prižiūrimas ištisus metus, mat kiekvieną ketvirtį rengiamos šventinės apeigos, kurių metu Perkūno prašoma gero oro, nebausti sausra, šalčiu ar liūtimis. Kiekviena iš keturių metinių švenčių buvo kuo nors kitokia: rudens proga kaimiečiai rodydavo vieni kitiems savo derliaus gražumus: pas ką didžiausios daržovės, skaniausi vaisiai, vykdavo mainai; žiemą giedamos gražiausios giesmės pritariant griausmingiems būgno garsams; pavasarį kuriami didžiuliai laužai, kviečiantys atšilti orus; vasaros proga gražiausia dalis buvo merginų šokis. Apsupusios ratu Perkūnakmenį jos atlikdavo apeiginius šokius, dainuodavo skambant rago, dūdų, būgnų garsams, vėliau, jau visai sutemus ir aplink įsižiebus laužams, prie jų dainuodami prisijungdavo ir visi norintieji.

Kaip visada, taip ir šį sykį šventė prasidėjo vyriausiojo krivio giesme, kuria aukštinta Perkūno jėga, jo neginčijama galia žmonėms bei visam pasauliui. Po įžangos sekė pasiruošimas pagrindinei daliai, pauzė, kurios metu žmonės galėjo kiek pabendrauti tarpusavyje. Puikus oras iškilmėms kėlė susirinkusiųjų nuotaiką, virš galvų vos keletas smulkių debesėlių, o ir šiuos po visą dangų gainioja gaivus vėjelis. Susirinko daugybė žmonių, aplinkui linksmas šurmulys, galintis priversti nusišypsoti net ir surūgusį veidą, jei tik šis nepasiliko užsidaręs tarp savo keturių sienų. Žmonės viduryje paliko daug vietos aplink Perkūnakmenį šokėjoms ir muzikantams, ažuoliniams krivių krėslams. Štai kalbos nurimo ir pasigirdo plojimai, vadinasi jau ateina šokėjos. Visos ilgomis lininėmis sukniomis, užsirišusios raudona juosta, galvas pasipuošusios gėlių vainikais. Nukreipusios žvilgsnį žemyn, lėtu žingsniu viena paskui kitą judėjo akmens link. Pagarbiai sustojo ratu, nusilenkė, tuomet apsisuko ir taip pat pagerbė visus susirinkusiuosius. Pagaliau vėl apsisuko ir susikibusios rankomis ėmė pamažu žingsniuoti ratu dainuodamos. Vėliau prisijungė instrumentai, tempas pagyvėjo, žmonių veidai užsidegė entuziazmu. Lėtus ir iškilmingus šokius pamažu keitė greiti ir efektingi judesiai, atskirų merginų pasirodymai.
Šokėjų šeimos nariai viską stebėjo iš pirmųjų eilių. Kernius degančiomis akimis sekė savo seserį Radvilę, labai džiaugėsi, kad ją pirmą kartą išrinko į šokėjas vienoje iš didžiausių švenčių.

Staiga į linksmą šurmulį įsiterpė vienos merginos klyktelėjimas. Galbūt jis nebūtų atkreipęs tokio didelio dėmesio, tačiau žmonės tuoj pat pastebėjo, kad šokėjos sustojo, keletas netgi apsikabino viena kitą. Muzika irgi greitai nutilo. Pačiam vidury, iš už akmens išlindo kipšiukas – nedidelis pilkas padarėlis su ragiukais, kanopėlėmis ir uodega. Galbūt žinodamas, kad čia vyksta šventė, buvo netgi tvarkingai apsirengęs: žali šortai ir liemenė, rankose – skrybėlė, kurią tuojau pat užsimetė ant plikos galvos. Pirmiausia jis prišoko prie išsigandusios Radvilės, atidžiai žvilgtelėjo, šoktelėjo atgal, apsiuostė aplink ir kvailiodamas keturiomis išbėgo iš rato.
Supratusios, kad kipšas artėja prie jų, Ona su anyta aiktelėjo ir prisitraukė arčiau berniuką. Vienas senelis nepajudėjo iš vietos, tik rūsčiai nužvelgė artėjantį padarą. Aplinkiniai žmonės nutilę iš lėto atsitraukė, o kitose pusėse girdėjosi nepatenkintų ir nesuprantančių, kas vyksta, balsai. Kipšiukas kreipėsi į moteris.
- Ne, tik nereikia bijoti. Aš niekas. Aš tik žinią turiu, - plonu balseliu išbėrė žodžius, - Na ir jei norėsite... Jei nuspręsit... Bet nereikia skubėti. Mes duodame daug laiko. Nors jūsų vyras greit apsisprendė.
- Mano vyras? – išplėtė akis Ona, - Kodėl prabilai apie jį?
Kipšiukas pakraipęs galvą dūrė pirštu į Kernių.
- Ko nori iš mano sūnaus? – su pykčiu sušuko moteris staiga pamiršusi baimę ir rankomis stipriai suspaudusi berniuko pečius.
- Tik nebijokite! Aš niekas! Tas berniukas turi švilpynę, - kipšas ypatingai pabrėžė paskutinį žodį.
- Švilpynę jam padovanojo tėvas, - netikėtai įsiterpė senelis. Jis vis dar nenuleido akių nuo šio mažo padaro ir dabar jau nei kiek nesibaimino. Atvirkščiai, netgi juto, kad šis vengia pažvelgti jo pusėn, kreipdamasis į moteris. Ir dabar padarėlis trumpam nuleido akis, tada vėl greitakalbe išbėrė Onai:
- Ta švilpynė priklausė ne jūsų vyrui. Jis ja naudojosi, „prašvilpavo“ beveik visą gyvenimą, bet vėliau mes kai ką sužinojome...
- Kas tie „jūs“? Apie ką kalbi? – įgaudama vis daugiau drąsos sušuko Ona, ją pradėjo baisiai erzinti tokia neaiški kipšiuko kalba.
Pakeltas moters tonas privertė pilkąjį padarėlį kuriam laikui nutilti, o po trumpos pauzės jis jau prakalbo lėčiau, atsargiau rinko žodžius, tarsi prisiminęs, dėl ko čia atėjo.
- Štai tą švilpynę jūsų vyrui davė kaulinis senis. Jis mane ir pasiuntė su žinia. Vyras buvo sudaręs sutartį su juo, pagal kurią įgavo galių, tikro meistro rankas, o švilpynė buvo garantas, abiejų šalių sutarties antspaudas.
- Kas čia vyksta? – už kipšiuko pasigirdo piktas vyriausiojo krivio balsas, - Ona Baltakiene, ar kipšas į tave kreipiasi?
- O, patikėkit, pati nesuprantu, kas čia vyksta! Sako turįs kažkokią žinią.
- Girdėjau, nuo ko ta žinia, - pasipiktinęs kalbėjo krivis nė nepaželgdamas į po kojomis besidairantį padarėlį, - šitaip sugadinti Perkūno garbei skirtą šventę yra baisi kaltė. Tikiu, kad jūsų šeima nėra už tai atsakinga, tačiau tai nuspresime vėliau, o dabar, manau, savo noru grįšite namo.
- Žinoma. Tik norėčiau visų akivaizdoje išgirsti iš kipšo žinią, kad vėliau nekristų ant mūsų jokia slapto suokalbio dėmė.
- Aš ilgai nesutrukdysiu, - vėl įsiterpė mažasis padarėlis, kuris atrodė sutrikęs, rodos, pagaliau susipratęs, kad ne laiku pasirodė - atėjau tik perduoti žinią, štai ji: „Po trijų dienų turėsite apsispręsti, ar grąžinate mums šią švilpynę ir atsisakote jūsų šeimai per tėvą suteiktų galių“ Aišku, grąžinti visai neprašome, mes suteiksime berniukui dar daugiau galių, nei jo tėvui. Bet žinia tokia: „Renkatės jūs“. Po trijų dienų grįšiu išgirsti atsakymo, o dabar nebetrukdysiu.
Kipšas nepasuko atgal prie akmens, pamatęs vienoje vietoje prasiskyrusius žmones pasuko ten ir greitai dingo nakties tamsoje. O Baltakių šeima, vedama senelio, laikančio deglą, nužingsniavo namų link.

Užvėrusi durų skląstį ir apsisukusi Ona pamatė klausiančius vaikų žvilgsnius. Jie buvo sutrikę, galbūt, ne mažiau nei ji pati, tačiau reikėjo susivaldyti, parodyti stiprybę ir visiems kartu išsiaiškinti netikėtai iškilusią aikštėn šeimos paslaptį. Senelis palydėjo savo pačią į kambarį ir grįžęs paaiškino, kad dabar jai geriausia pabūti vienai ir, jei pavyks, pamiegoti. O jis pats norėtų pasėdėti kartu su anūkais ir marčia. Vidury stalo pastatyta žibalinė lempa apšvietė jų visų veidus: Kernius vis dar baugščiu žvilgsniu žiūrėjo į motiną, Radvilė laikė akis nuleidusi  po stalu, laukiant, kas prabils pirmasis, senelis atrodė ramiausias, nors taip pat nerado tinkamų žodžių, nuo ko pradėti.

- Pažinojau jūsų tėvelį jau seniai. - susimąsčiusi prabilo Ona, - Dar prieš tai, kol pradėjome kartu draugauti. Susitikdavome per lauko darbus ar šventėse. O vieną rudens vakarą sėdėjau kieme ant suolelio, žiūrėjau, kaip už miško leidžiasi saulė. Net nepastebėjau, kada priėjo Baltrus. Nedrąsiai pasisveikino... Anksčiau jis visai nebuvo drąsus, tada tarsi pasikeitė. Padovanojo man apyrankę, taip gražiai ji išdrožta, tarsi iš supintų gėlių: pienių, ramunių... Atrodė kaip tikros. Net prisėsti jam nepasiūliau, taip nustebino mane. Ir pats bijojo, ir mane juokais nustebino jo bėgiojančios akys, paraudę skruostai.
Pasakodama ji trumpam užsimiršdavo, vis nusišypsodavo, rodos, net pamiršo vaikus, nors pradžioje liepė jiems klausytis, pati žiūrėjo kažkur į sieną; pasakojo toliau:
- Vėliau prisipažino, kad ta apyrankė buvo pirmas tikras jo darbas. Maniau, pajuokavo ir tiek, nors įsiminiau, veido išraiška buvo kažkuo keista. Dabar supratau, ką tai reiškia. Pradėjo visiems kaimynams drožinėti, visi gyrė, kaip dailiai išraitydavo, kokius gerus stalus, kėdes padirbdavo. Taip ir aplinkiniai kaimai sužinojo, į ką kreiptis, atvažiuodavo pas mus žmonės su užsakymais. Taip gyvenom. Tą ir jūs žinote...
Regis, dabar susivokė, kad ji ne šiaip savo prisiminimuose klaidžioja. Pradėjo savo pasakojimą norėdama pasikalbėti su vaikais, paaiškinti, kas atsitiko, bet išties juk pati to dar gerai nesuprato. Todėl ir kalbėjo daugiausia tik tai, ką visi žinojo.
- Man jis niekada nepasakojo apie sandėrį su... ach, negaliu net ištarti, atrodo kaip baisus sapnas. Tačiau tai paaiškina kai kuriuos dalykus, - pažvelgė į senelį, - būdamas vaikas jis nemokėjo drožinėti, niekas ir vėliau nemokė. Iš pradžių seneliai labai nustebo, o vėliau tiesiog pamanė, kad pagaliau parodė savo talentą. Kam gi šautų į galvą šitokia mintis apie savo vaiką! O juk nieko jie nežinojo, nieko ir nematė, matė tik drožinėtas gyvatėles, pelėdas, vilkus, dūdeles. Kame čia įžiūrėti velnio darbus?! Ach... Netikiu... Ne velnio darbas. Jis tik gero norėjo. Nesuprato, su kuo susidėjo, bet norai buvo tokie žmogiški.
- Anksčiau ar vėliau susiprato, girdėjai, ką pasakė kipšas: kad jie sužinojo „kai ką“, kas nutraukė sutartus ryšius. Nežinau, kokia buvo ta sutartis, bet kai Baltrus pradėjo Perkūną garbinti (kad ir savaip, pasislėpęs nuo pašalinių akių), tai jau buvo atsipeikėjęs, nebenorėjo pagal velino dūdelę šokti.
- Tu teisus, - sušuko Ona, - tas jo didysis darbas – Perkūno stabas – šitaip jis norėjo atpirkti savo sandėrį. Atšaukti, matyt, nebegalėjo, tad sugalvojo, kaip neteisingu keliu gautas galias panaudoti geriems tikslams.
- Aš baigsiu tėčio pradėtą darbą, - netikėtai tarė Kernius, kuris visą laiką nenuleido akių nuo apsiašarojusio motinos veido.

Praėjo trys dienos, per kurias reikėjo apsispręsti, ką pasakyti kipšui. Išties niekas nepasikeitė nuo pirmosios nakties, tada sėdėdami ir besišnekėdami jie ir nutarė, kaip pasielgs. Per šį laiką visi beveik apsiprato su šiuo sprendimu, apsiramino. Tik senelė retai išeidavo iš savo kambario, jai patarnaudavo vaikai, bet ir ji, rodos, su kiekviena diena vis daugiau kalbėdavo, dažniau po kiemą vaikščiodavo. Senelis neatkreipė į save artimųjų dėmesio, iš šono žiūrint jį mažiausiai sutrikdė netikėta žinia, niekas taip ir nepastebėjo, kaip dažnai jo žvilgsnis nukrypdavo sūnaus dirbtuvių link, kad jis kelis kartus ėjo prie durų, tik abu sykius žingsnis imdavo lėtėti tol, kol galiausiai nuleidęs galvą jis visai apsisukdavo ir grįždavo trobon.

Atėjo paskirtoji diena. Mama viena sėdėjo gryčioje ant suolo ir laukė. Prisakė niekam neiti, sėdėti kartu ir laukti, nebent ji pati pakviestų. Pasigirdus beldimui į duris ji pakėlė pavargusias akis ir išvydo skarmalais apsimuturiavusį senį ilga pilka barzda.
- Kas jūs?
- Aš kipšiuką siunčiau, - lėtai ištarė atidžiai žiūrėdamas šeimininkei į akis. – Aš švilpynę drožiau. Kauliniu diedu žmonės mane vadina.
- O kodėl?..
- Kvailas kipšiukas pasitaikė, - šyptelėjo senis, - patys matėte, pasirodė žmonėms prie Perkūno akmens. Ir dar kokį momentą, kai mergos tą Dievo rykštę garbino! Įsivaizduojat, guli kur padangėse, žiūri mergų šokį, o čia toks nusmurgęs padarėlis iššoka ir viską sugadina. Baisiai suerzino tai ir gavo paragauti tos Dievo rykštės. Teko palikti pelkę ir pačiam ateiti.
Tai pasakęs keistai nusuko akis šalin, tarsi laukdamas tolimesnės reakcijos, galbūt klausimų. Tačiau nesulaukęs tęsė toliau:
- Na, jau supratote, kad jūsų vyras būtent su manimi sutartį sudarė. Įsipareigojo man, taip sakant... Ilgą laiką neturėjau jam jokių priekaištų, bet sužinojau (visai neseniai), kad jau kurį laiką už mano akių jisai minėtą Perkūną garbina...
- Gana! – nutraukė įsibėgėjančią kalbą moteris, - nereikia man jūsų pasakojimų. Štai ant stalo guli švilpynė. Mes grąžiname ją.
-  Taip?! Ką jūs sakote?! Jūs ją grąžinate man?.. – suirzęs, kad jį pertraukė, toliau kalbėjo senis, - Matote, viskas tuo ir pasibaigtų, bet yra viena mažytė problemėlė. Daiktą grąžinti gali tik tas, kam aš jį daviau, ir ne kaip kitaip, o iš rankų į rankas. Sutinku, kad neprotinga būtų dabar prašyti, kad grąžintų jūsų vyras, kuris pastarąjį laikotarpį naudojosi jos teikiamomis galiomis. Kitą vertus, net pažiūrėti į ją bijodavo, todėl perdavė ją savo sūnui... jūsų sūnui. Štai iš jo lūpų ir norėčiau išgirsti atsakymą, tik iš jo rankų galiu paimti švilpynę.
Tai pasakęs senis ir vėl nusuko žvilgsnį į šoną, tik ne į sieną, kaip pirma, bet į priešingą pusę, į duris. Beveik tuo pačiu metu jos prasivėrė ir kambarin įžengė Kernius. Nieko nelaukęs nuėjo prie stalo ir paėmė švilpynę.
- Grąžink tą daiktą, - paragino mama pastebėjusi, kad jis dėl kažko dvejoja.
Tačiau berniukas, net nepakėlęs akių, staigiai kilstelėjo ranką aukštyn ir sviedė švilpynę į grindis. Mama net krūptelėjo nuo netikėto dūžio garso. Tuomet pažvelgė į senį, po kurio kojomis mėtėsi duženos. Jis neatrodė sutrikęs, juk nebuvo toks naivus, kad būtų tikėjęsis įtikinti pratęsti sutartį šeimos akivaizdoje. Tereikėjo susidaryti kuo palankesnį įvaizdį, o tuomet laukti silpnumo akimirkos, kada galės palenkti berniuką į savo pusę.
- Aš baigsiu tėčio darbą, - Kerniaus balse pasigirdo užsispyrimo gaidelė, - ir man nereikia tavo pagalbos.
Jis pagavo piktą kiaurai gręžiantį senio žvilgsnį. Tuo metu mama stovėjo lyg į žemę įbesta, seniui tylint, ji pasuko akis į sūnų, tačiau ir šis stovėjo įsitempęs ir, rodos, nieko nedarė. Staiga kažkas bilstelėjo ir pokštelėjo, moteris vėl sukruto – kaulinio senio nebebuvo, o toje vietoje, kur stovėjo, beliko nedidelis vandens klanas. Moteris puolė prie sūnaus.
- Kerniau! Kam taip padarei? - apkabino vis dar nejudantį berniuką, - O varge, supykdei tą senį. Kas žino, ką jis dabar gali padaryti!
- Neverk, Ona, - tarpduryje išniro senelis, laukęs kada galės įeiti - berniukas teisingai padarė, tai aš jam liepiau paties velino akyse švilpynę sudaužyti. Kitaip nebūtų palikęs mūsų ramybėje. Žinojau, kad kokią gudrybę sugalvos. Darysi kaip velinas sako, anksčiau ar vėliau vis vien jo pelkėj atsidursi.
- O šito nekliudykite, - pridūrė pastebėjęs vandens klaną, - bala pati išgaruos ir sugrįš į pelkę.
Pasiguodę ir apsipratę, kad namuose liko vieni, šeimynykščiai apsižvalgė ir pastebėjo, kad ant grindų nebebuvo likę nei vieno sudaužytos švilpynės gabaliuko. Mėtėsi tik susisukusi virvutė, kurią kažkada pririšo mama, kad berniukas visada galėtų nešiotis tėčio dovanėlę su savimi.

(MT: Lietuvių mitologija)