Senė 2

Pirmiausia ji pažvelgė į dangų - tuščias, be jokio debesėlio, gal per toli jos, kažkur labai aukštai, galvojo, stovėjo ir žiūrėjo, kiek galėdama ilgiau, užvertusi žilą galvą, pamiršusi apie viską pasaulyje, iki suskaudo kaklą. Lėtai, labai lėtai tada ji nuleido akis į takelį, pajuto kaip kojos žengia, prieš savo valią, be tikslo. Dabar jai buvo karšta. Įšilusiais rūbais, nusitvėrusi ranka lazdos, senė judėjo į priekį: šliapt, šliapt, per aukštą žolę, vis toliau į vagos brydę, su dryžuotais kolorado vabalais ant bulvių lapų, labai mažais vabaliukais, dar tik gimstančiais, ji ėjo rinkdama juos. Jokio skirtumo, - gal į sijoną, arba mažą metalinį kibirėlį, kažkur juk tikrai.
Perėjo lauką, dar kartą atsigręžė, kad įsiminti, iš kur atėjo: medinė sodyba, kiek pakrypusi, ant stogo gandrų lizdas, suneštas iš plonų šakelių, kiek toliau obelų bei slyvų pavėsis, dabar šaltas, juodas šešėlis, sunkiai atpažįstamas, tarsi ne jos sodas būtų; gal kitos akys žiūrėtų, matuotų, taip susimaišę jai buvo, dėl to išvažiavimo. Visgi paskutinį kartą mato - juk dar gyva.

Į kiemą įvažiuoja į mašina, varklis nutyla, durys prasiveria, tada pro jas  kažkas išlipa ir dingsta prie durų.
Maždaug pusvalandis.
Vairuotojas pasirodo nešinas maišu rūbų. Dar maisto likučių. Iš paskos nuo greito žingsniavimo randasi oro banga, svetima kaip ir jo paties kūnas, pirmą kartą senei tokia nemaloni, jai priešais kito žmogaus, ir ji jautė keistą šiurpulį. Įsėdo į jo mašinėlę, atsisveikino su kaimynais, bet niekam nepamojavo – tik už lango pasislėpusiai merginai. Pirštus pakėlė, delną ištiesė, nes niekados nemanė, kad būtent taip viskas ir pasibaigs, taip bus.
Ji išvažiuos savo noru, neįkalbinėjama.
Senelių namuose nėra blogai, mąstė senė, mane lankys. Sveikata juk dar gera.
Atsirado tiršti debesys, vietomis permatomi, o po jais pasislėpė žemė, lyg nebeegzistuotų.