Tas Balsas

Tas tylus balselis mano galvoje. Jis pasako tiesa šventa. Jis primena man apie gyvybe kuri dar manyje, kad prarast nevalia. As žmogus  tu tai jauti. Pakilti, išvysti, padėti  sugebėsime mes, bet suklupti, prarasti galim kiekvienas. Tas balsas primena maža kūdiki kovojanti už vietą pasaulį. Ir norą gyventi su kiekviena diena. Laikyti  ant siūlo gyvenimą pririšta, kad ji apglėbt galėtume prieš nelaimę. Bet saugokim geriau gyvybe savo, nes neliks tada nei kūdikio, nei tėvo nei saulės spindulėlio. Jau matau ta mažą laimės ašarėle tavo akyse. Taip gera žinot, kad kažkas atsigręžia i praeitį ir ieško sau pagalbos. Ieško patarimo ir švelnumo, ne garbės troškimo, o savo sielos supratimo. Aš jau galiu matyt tave balseli mažas. Tu ten senai jau tūnojai. Mane tiesiog išgelbėt svajojai.  Iš blogo kelio išvesti  ir gerą ranką paspausti, širdį suvirpint atskleisti norą-troškimą. Aš turiu būti stipri gyvenime kovoti už vietą pasaulį, už draugą, už širdį ir po velniais už save..