VIZIJA. Ašara

Aš pasilenkiu ties veidrodžiu ir žvelgiu, kaip mano skruostu pamažu slysta didelė, sūri ašara, kaip ji stabteli, atsitrenkusi į apgamą žemiau lūpos krašto. Aš taip stipriai ir įtemptai į ją žvelgiu, jog net paskausta akys. Stengiuosi įžiūrėti kažką, ko man labai reikia. Aišku, būtų daug paprasčiau nueiti prie stalo, pakelt nuotrauką ir pasižiūrėti. Bet tai tik jau mirę , nors ir įamžinti popieriaus lape atminimai. Mirę!
Ašara vos laikosi, įsikabinusi kliūties, pasitaikiusios jos kelyje, ir aš bijau sukrutėti, kad ji nenutekėtų toliau, kol dar joje nepamačiau to, ko man dabar labiausiai reikia.
Aplink visi daiktai susiliejo į lipnią, šlykščią masę. Aš mačiau tik ją - ašarą. Ir ją ašaroje. Ji sėdėjo ant smėlėto jūros kranto ir bangos skalavo basas kojas. Raudoni sportbačiai gulėjo pamesti kažkur už nugaros. Bangos. Siaubingai didelės bangos, išjudintos vėjo, suklupdavo prieš jos kojas, nusižeminusios ir bejėgės, vos paliesdamos jos pirštų galiukus, lyg norėdamos juos pabučiuoti…arba įkasti. Jūra siautėjo. Niršo. Degė šalta liepsna, tiesiog sproginėjo iš neapykantos tai, kuri sėdėjo tokia rami, laiminga, belaukianti…
Jūros neapykanta nerado atsako joje. Šio pagiežingo jausmo persismelkusios bangos suduždavo prie jos kojų, keliaklupsčiavo iš bejėgiškumo, kad negali įkąsti, kad negali įtraukt į sunkias ir šaltas savo gelmes…O ji sėdėjo rami nes žinojo, kad turi ateiti jis. Dabar. Ji net girdėjo smėlio čežesį, kai jo sunkūs batai smegdavo į smiltis, jo atsargius žingsnius. Jis priėjo, tylus ir dar velniai žino koks, pažiūrėjo savo begaliniai liūdnu žvilgsniu į jūrą ir pasakė:
- aš tau padovanosiu užmuštų gėlių puokštę… ar myli mirusias gėles? …
Ašara, nutrūkusi nuo apgamo, tiesiog kankinamai ilgai slinko oda iki pat žandikaulio krašto, nusinešdama su savimi ką tik matytą viziją. Ašara, dar minutėlę pakabėjusi, atsisveikino visiems laikams su mano skruostu, su manimi ir nulėkė žemyn - į nežinią. O aš dar ilgai žiūrėjau į tą vietą .
1993