Tylus ruduo

Brendu į ašaras šarvuoto tako,
Nužydi betonuoti lubinai.
Sunki našta - prabudusi vienatvė
Man prausia veidą senstančiais rytais.

Lašai ant balto pienės pūko
Užmigo apkabinti alkstančios šalnos.
O žiogas griežiantis kas rytą
Nutilo spengiančioj tyloj.

Šakas ištiesę į beribę erdvę
Klevai prabyla spalvomis.
Tylus ruduo virš mūsų sklendžia,
Apvainikuodamas mus lietumis.