Keliaujantis Virėjas (II)

Beprasmiškų, paslaptingų mirčių krečiamas miestas seno bematant. Kasnakt vis jaunesni kvaileliai įsigudrindavo išsimaudyti Kruvinosios sriubos katile. Ir niekas jau nebeieškojo atsakymo, kas per raganius užkūrė šitą prakeiktą ugnį po versmėmis, ir koks nenumaldomas noras traukia jaunuolius bristi į garuojantį tamsų vandenį. Tik mano prosenelis, tuomet dar jaunas ir drąsus kunigas Gvidas, ir mano prosenelė Sara, grįžo nuo budynių prie Katilo sveiki ir gyvi. Gvidas po kelių dešimčių metų, pasakodamas šį nutikimą, virsiantį legenda,  prasitarė,  jog versmė skleidusi salsvą levandų ir svaiginantį pušų sakų kvapą. Vandens spalva buvusi nežemiško grožio – žalsvai, mėlynai, geltonai raibuliuojanti lyg gyvačiuko oda. Žiūrėdamas į vandenį kunigas buvo bepamirštąs visas savo žemiškas negandas. Versmė traukė lyg amžinosios gyvybės vanduo, lyg panacėja, lyg dieviškumo įrodymas. Tačiau, jam jau brendant į versmę, pasirodžiusi Sara, ir visą likusią naktį prosenelis pražiūrėjęs į juodas gilias prosenelės akis. Praėjus porai mėnesių po tos nakties, Gvidas metė kunigystę ir vedė Sarą, mat ši, pasirodė besanti nėščia.
Na o tik grįžęs iš budynių prie Katilo, Gvidas pradėjo tardyti visus Miesto virėjus.  Niekas nesuprato, kodėl ant kojų keliami virėjai – garbingos, doros profesijos atstovai. O dėl to iš tiesų buvo kalta mažutė sena pasakų knygelė, daugiau kaip šimtmetį dūlėjusi vienuolyno bibliotekoje. Ją rado Gvidas ir perskaitė tokią, iš pažiūros įtarimo nekeliančią, pasaką: „Prieš daugelį metų vienas rūmų virėjas įsimylėjo žiauraus ir niekingo Valdovo dukterį, o toji įsimylėjo virėją. Tai sužinojęs Valdovas uždraudė dukrai susitikinėt su rūmų tarnu. Tačiau rūmų sargybiniai jau kitą naktį užtiko neklusnią karalaitę besiglebesčiuojančia su virėju ir Valdovo įsakymu kaip mat nukirto jai galvą. O virėjui buvo įsakyta karalaitės kūna sumalti, pagardinus rozmarinais ir baziliku, išvirti sriubą su mėsos kukulaičiais ir pateikti rūmų svečių stalui (pasakotojas pabrėžia, kad tas Valdovas buvo labai žiaurus...). Virėjas, tai padaręs, buvo išsiųstas iš rūmų keliauti kur akys veda. Pasimirė jis kalnuose po daugelio metų. Po mirties jo dvasia keliauja iš vienos Karalystės į kitą. Visur jis pasirodo vis kitu pavidalu ir kur benukeliauja, ten užkuria vandenis ir vilioja į juos pasimaudyti jaunus, mirčiai pasmerktus vargšus. “
Štai tokią pasaką prisiminęs Gvidas sukėlė ant kojų Miesto virėjus. Ir kai nei vienas jų nepasirodė panašus į pykčio pilną Keliaujančio Virėjo dvasią, patraukė į grafo rūmus.