aš čia

Šaltoj erdvėj ištirpsta tavo kvapas,
o aidas toks skardus kai tik tiesiu paliest.
Vis darbo išsigąsta pirštai, ir akys svyra neradusios kam šokti.
Aš vis grįžtu atgal, iš naujo, iš kur atėję spaliai
man atnešė tave.
O juk drąsa – man ji ne draugė, tu -  taip pat,
nes linksmini retoriškai visus, tik ne mane.

Pabodus laukt kol sužaliuos dvasia, geriau išeisiu aš
pro langus į tą rudenį, į žemę grįšiu, ten kur sapnai gal
vis dar slepias, kur rasti tylą dar galiu.
Ir nemačiom užmynus basnirčia ant motinos ražienos trupinių,
ir aiktelėjus tarsi gyva, įkvėpus tos tylos lyg egoistas piligrimas,
dėkosiu Dievui,
už tai, jog gal esu.