vaikas, pilnomis akimis ašarų

Virpančios stygos rauda į audrą,
Vėjas į sielą pučia pasėtą
Stiklo šukelę, aštrią it žvaigždę.

Ar atlaikysi, mylimas vaike,
Pūgą nakties iš liepsnų nutapytą,
Byrančio tako vienišo paukščio?

Stygos vis rauda ir klykia į vėją,
Paukštis  iš naujo kaskart pasiklysta.
Vaike, parodyk jam kelią į tylą.

Vaike, suriki į vėtrą – nutildyk,
Žvaigždes lyg žvakes iš vaško nuliejęs
Medžių viršūnes liepsna jų uždeki.

Virpink stygas savo pirštais - tik švelniai.
Kutenki, prajuokink  - te šypsos į giedrą
Priešpilnio veidą. Paukštis paklydęs

Sugrįš pro  atvertus debesio langus.
Stiklo šukelė ištirps tartum snaigė
Ant raustančiu skruostu, mylimas vaike...