Nuodėmė V

Susiraitau ant sofos. Katinas murkdamas įsitaiso ant kelių. Atsiverčiu Rūtos ligos istoriją ir gydytojų išrašus. Vardas, pavardė, amžius. Tyrimo numeris. Siunčianti įstaiga. Ligos istorijos numeris. Mane domina diagnozė – nors ir bijau rasti, kas man nepatiktų, bet privalau skaityti toliau. Mano baimė pasitvirtina – piktybinis navikas.  Reaktyvus. Lokalizavęsis dubenyje. Išvada – operuoti reikia greitai.
- Robertai, turiu Rūtos istoriją. Noriu, kad peržvelgtum tu.
- Nesuprantu ko ji pabėgo iš Vilniaus, kol kas ten geriausi specialistai, - Robertas paima iš manęs šūsnį dokumentų.
- Užkaisiu arbatos.
Rymau virtuvėje prie lango ir grožiuosi bijūnais. Kiekvieną vasarą po langais žydi bijūnai, skleisdami  dieviškai svaiginantį aromatą. Jie man primena vaikystę kaime.  Kaip su Rūta lakstydavom basos. Ją prisimenu tokią mažytę – Ugnė tokia panaši į ją. Baltaplaukė garbanė. Buvau jos auklė, sesutė ir mamytė – taip švelniai mane vadindavo ji. Ir pindavo man rugiagėlių vainikėlius. O man patikdavo ją šukuoti ir pinti kasytes. Galėjo ji ilgai sėdėti ramiai, kol ją šukuodavau. Vakarais skaitydavau jai pasakas – apie Bebenčiuką ir Kvailutę-šioji buvo mėgstama labiausiai. Ji tą pasaką mokėjo mintinai.
Ir man pasidaro  taip negera, taip sieloje neramu. Su arbata grįžtu į kambarį.
- Turbūt reikėtų paskambinti Mantui ir pasakyti jam. Visgi Ugnė dukra. Ir nemanau, kad jis toks beširdis.
- O ką galvoja Rūta?
- Rūta išdidi – ji nepasakys. Ji man neleido skambinti. Gal tu paskambintum? Visgi esate vyrai – suprantate vienas kitą.
- Šešiasdešimt procentų daugiausia, atsižvelgiant į amžių irgi. Gyvens gal metus, jeigu metastazės neišsiplės. - Robertas tiesia man atgal tą šūsnį popierių. Jo išvada nuskambėjo kaip mirties nuoprendis. Ne tik Rūtai. Man irgi. Ir Ugnei.
- Jai tik dvidešimt šeši metai. Juk labai jauna. Gal visdėlto galima kažką padaryti? Chemoterapija, vaistai. Švitinimas. – nenoriu sutikti. Širdyje kažkur giliai žinau, kad jis teisus, bet viltis. Ir tas didelis noras, kad ji gyventų.
- Operuoti yra būtina, nes navikas labai didelis. – Dar nežinia, kur jis išsiplėtęs. Na bet visa tai pamatysi atvėrusi. –Svarbu, kad nervų nepažeistum. Juk navikas ant dubens kaulų – gali tekti pašalinti dalį kaulo. Po to – rekonstruoti. Bet ar verta draskyti, jei galimybių pasveikti nėra?
- Ar man asistuosi?
- Atleisk, Monika, aš negaliu. Jis ištiesia rankas. – Man kurį laiką dreba rankos. Vadinasi, operuoti negaliu.
- Negertum šitiek -  nedrebėtų, - pykstu. O Robertas lyg tyčia į stiklinaitę pila viskį. Nebeturiu jėgų pykti. - Labanakt.
- Labanakt. Paskambinsiu Mantui. Kaip suprantu, vėl lieku miegoti ant sofos?
Neatsakau, tik tyliai užveriu miegamojo duris. Jau senai mano lova šalta ir tuščia ir jau senai joje nieko nevyksta. Aistra apleido mane. Lovoje tik aš ir mano liūdesys.
***
Juodi debesys virš marių. Marios pilkos, putotos. Žiūriu į kitą krantą, ten kur Klaipėda. Man būtinai reikia persikelti į kitą krantą, o kelto nėra. Marių vandenys griausmingai didėja ir smarkiai banguoja. Matau mariose nuolaužą, į kurią įsikibęs vaikas. Jis bando plaukti, bet negali ir sukasi vietoj. Staiga man pasirodo, kad tas vaikas – Ugnė. Puolu į šaltą vandenį – reikia padėti Ugnei. Bet kojas sutraukia šaltis ir negaliu pajudėti. Visu kūnu veržiuosi padėti, bet nepajudu nė per centimetrą. Noriu ištiesti  rankas – pasirodo, rankų nebeturiu – desperatiškai ieškau savo rankų.
- Laikykis, Ugnele,  - noriu šaukti, bet dingsta balsas. – Padėkit, -švokščiu. Bet aplink nieko nėra.
Ugnė dingsta marių vandeny. Mano skruostais srauniu upeliu rieda ašaros.
- Pabusk, Monika, tai tik sapnas - Robertas purto mane. Atmerkiu akis ir kurį laiką nesuvokiu, kas vyksta. Tik jaučiu ašaras ant skruostų. – Verkei ir šaukei per sapnus. Negi nepameni?
- Sapnavau Ugnę, - apsiverčiu ant kito šono. - Vargu ar galėsiu užmigti. – Robertai, pasilik su manimi, prašau. Man baisu.