Impozantiška sulietuvinta elegija

Ar nejauti, kaip drąsiai ir akiplėšiškai pro pirštus prasprūsta smėlis?
Kaip Vytauto pulkai jis griauna aprūdijusias sienas,
Sutrešusias tvoras ir drasko,
Įplyšusias drobes.
Nelygiame, lietuviškame grunte.

  Ar pajutai, kaip akivaizdžiai ir beprasmiškai drąsiai skverbias spinduliai?
Kaip purvinos žaltvykslės jie nutvieskia mūsų veidus,
Ir suvilioja mūsų moteris bei vyrus,
Tamsion naktin, kur kraujo liejos garso nepatyrę,
Paskęs tamsoj.

  Nejaugi dar nepajutai, kaip kupini isterijos pilki žmonių veidai,
Impozantiškai srūva lyg srutos jau suteršton upėn.
Nurieda, išsprūsta ir nepalieka nė skruzdėlės pėdsako.
O upė rūsti juos nuplauna ir prikelia,
Naujam gyvenimui.

  Jaučiu, jau pajutai, duobių mąstą ištežusiam grunte,
Spindulių preliudų ir menuetų,
Beverčių, kilogramais sveriamų veidų pavojų.
Ir jų antspaudą tavo briliantinėse smegenyse.

Padovanok man rožinius akinius, mielasis.

Tili-lili, tili-lili, tili-li, tili-lili...