Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tąnakt miškas mane šiurpino labiau, nei bet kada...
Pamiškė. Viską gaubia tamsa. Stori medžių kamienai sudaro tamsią sieną, į kurią esu įsmeigusi neramų žvilgsnį. Sidabrinis mėnuo nutvieskia mano veidą ir jaučiu, kaip baimės kupinos mano akys bijo šviesos. Prisimerkiu, kad ji manęs neerzintų ir dar įdėmiau žvelgiu į mišką, tokį šaltą ir atstumiantį. Jaučiu nebylų įspėjimą, kad turėčiau tuojau pat apsisukti ir išeiti, bet negaliu – kažkas tarp šios gyvos sienos kolonų patraukė mano dėmesį ir dabar negaliu net krustelėti. Toliau stebiu tamsą. Štai ir vėl miške šmėkšteli tamsesnis nei pati tamsa šešėlis ir žybteli du žiburėliai – akys. Šios akys taip plieskia tamsoje, kad net mėnulio skleidžiamas vėsus sidabras prieš jas nublanksta ir mano akys nebebijo šviesos – dabar jos prikaustytos prie šešėlio ir seka kiekvieną jo grakštų judesį. Sekundei šešėlis sustoja, ir mūsų žvilgsniai susiduria. Jo gudrios, ramios akys persmelkia mano sąmonę ir aš nejučia užsimerkiu. Netikėtai pajuntu, kaip kūną aplieja šiluma, tarsi nuo mano galvos link pat pėdų bėgtų šiltas upelis. Dar išgirstu tylų šnabždesį. Jis toks tykus ir ramus, kad tuojau pat pamirštu baimę. Kaip gera taip stovėti tamsoje ir būti sūpuojamai paslaptingo balso... Netgi galiu prisiekti, kad užuodžiu kažkokias nuostabias gėles. Taip pasineriu į šią būseną, kad nebejaučiu, kaip bėga laikas. Gal prabėgo keletas sekundžių, o gal ir visa amžinybė –  ar gali rūpėti laikas, kai šitaip neįtikėtinai jautiesi? Bet ūmai vėl pajuntu nakties šaltį. Šilumos kaip nebūta, o ir šnabždesio, tykiojo balso, taip mane raminusio, nebegirdėti. Gliai įkvėpiu. Stingdantis šalčio ir drėgmės kvapas mane nemaloniai sudirgina. Vėl išsigąstu. Šešėlis pajuda į miško gilumą. Noriu rėkti, pašaukti jį, paklausti, ar ką nors ne taip padariau, bet prasiožioju, o iš gerklės nesklinda nei menkiausias garselis. Dabar iš baimės jau drebu. Šešėlis akimirkai stabteli. Atsisuka. Vėl pamatau jo nuostabias akis. Viltingai sutinku jo žvilgsnį, bet šįkart – jokios šilumos. Atrodo, šešėlis pamatė mano nusivylimą, nes dabar mačiau ir kažką panašaus į šypseną – kreivas ruoželis tvieskė tiesiai po jo akimis. Ši šypsena – supratinga. Joje įžvelgiu ir dar kai ką – kvietimą sekti paskui. Nesuprantu, kodėl jis tiesiog negali manęs užlieti ta melodinga šiluma kaip ir prieš tai, bet trokšdama vėl tai pajusti, nedrąsiai pakėliu pėdą nuo žemės, kuri, atrodo, mane prirakino nematomomis grandinėmis, kad tik nepasijudinčiau. Šešėlis staiga nusisuka, bet prieš jo akims dingstant tamsoje, pastebiu, kaip viena jų žaismingai pranyksta ir vėl atsiranda – šešėlis man mirktelėjo. Dabar jau drąsiau žengiu paskui jį į tą begarsę tamsą. Žengiant antrąjį žingsnį vėl pajuntu nesuvokiamą žemės trauką, bet šešėlio malonus kvietimas priverčia mane elgtis ryžtingai. Netgi supykstu – kas galėtų norėti iš manęs atimti dar vieną tokią nuostabią akimirką, kokią buvau patyrusi visai netrukus? Neturiu laiko tokioms beprasmėms mintims – šešėlis jau nutolęs tiek, kad vos begaliuu įžvelgti jo elegantiškus judesius miško tankmėje. Pati nepajaučiu, kaip pasileidžiu paskui jį šuoliais. Noriu sušukti jam, kad palauktų manęs, kad seksiu paskui jį ten, kur tik jis norės, bet ir vėl negalėjau pratarti nei žodžio. Nesirūpinu dėl to – dabar svarbiausia pavyti šešėlį. O jis, tuo tarpu, vis spartina žingsnį. Nesuprantu, kodėl jis taip daro – juk taip man šypsojosi ir netgi mirktelėjo – akivaizdu, kad norėjo, jog sekčiau paskui. Klupinėju už medžių šaknų, dygūs krūmai man braižo rankų odą, šakos kabinasi į mano plaukus, o aš prikausčiusi akis į jo siluetą, bėgu paskui. Nors atrodo, kad jis tik ramiai žingsniuoja, atstumas tarp mūsų vis didėja. Man jau trūksta kvapo, bet kažkodėl nejaučiu jokio fizinio skausmo – esu pasiryžusi jį pavyti, mane į priekį stumia šiltojo jausmo aitrus prisiminimas. Mano nuostabai, šešėlis sustoja kaip įbestas ir per menką sekundės dalį vėl atsisuka į mane. Sustoju ir aš. Jo akys tebešviečia, spindi, o šypsena dabar dar platesnė, nei aną kartą. Su palengvėjimu atsidūstu ir taip pat jam droviai šypteliu. Vos pajudinu koją, kad žengčiau arčiau jo, jis pašoka į orą ir pranyksta už šalia rymojusio medžio. Išgirdau linksmą kikenimą. Mane vėl sužavi jo balsas ir aš pasileidžiu bėgte link jo slėptuvės – noriu kuo greičiau vėl pažvelgti į jo akis. Manęs laukia šilumos jūra, tyki, tyra melodija ir nuostabiausi, švelniausi kvapai... Šokteliu nuo takelio tiesiai už to paties medžio, kur pranyko ir šešėlis. Mane apimė siaubas –  neišgirstu jokio dunkstelėjimo, po kojomis nejaučiu žemės. Kątik nušokau ne už medžio, o nuo skardžio! Apačioje regiu tik purslus, chaosą – manęs laukia vandenynas. Bandydama išsigelbėti mosteliu rankomis ore, tikėdamasi už ko nors nusičiupti. Dešiniajame delne pajuntu šaltą uolieną. Mano kūnas pakyba virš siaučiančio vandenyno ir dusliai žnekteli į skardžio uolas. Žinau, kad taip ilgai neiškybosiu, todėl jau siekiu įsikibti į skardžio atbrailą ir antrąja ranka, kai pajuntu aštrų skausmą. Su didžiausia nuostaba pakėliu akis į viršų ir man nutirpsta kūnas, kai išvystu, jog prie pat skardžio atbrailos stypso šešėlis. Dabar jis man atrodo toks pat baugus, kaip ir ta medžių siena pamiškėje – toks pat šaltas, bedvasis. Jo akys  įsmeigtos į mano įsikibusią į skardį plaštaką ir būtent iš ten sklido šlykštus skausmas, tarsi kažkas peiliu raižytų mano pirštus. Noriu spiegti, rėkti, klykti, tačiau ir vėl neišskleidžiu nei tyliausio garselio. Galiausiai mano pirštai, varstomi nesuvokiamo skausmo, ima slysti, uoliena, į kurią aš laikiausi, skyla ir aš akimirką pakimbu ore. Mano ir šešėlio žvilgsniai susiduria. Noriu jo paklausti, kodėl jis taip padarė, kodėl jis manęs neišgelbėjo, bet sulaukiu siaubingo atsako – klaikus juokas perskrodžia mano ausis ir atrodo, kad mano galva tuoj plyš. Jačiu, kad imu kristi. Tačiau man tai mažai terūpi – užsidengiu delnais ausis, kad tik mažiau to veriančio, tragiško juoko pasiektų mano smegenis. Juntu, kaip įgaunu pagreitį, skriedama it akmuo žemyn, tačiau šešėlio juokas netyla. Anaiptol – jis tik garsėja ir garsėja. Tą pačią sekundę, kai jau supratau, kad mano ausų būgneliai sprogo, kad mano kūnas palietė ledinį vandenyno vandenį ir kad aš miriau – atsisėdu.
Tamsa. Skubiai uždegu stalinę lempą. Kreminė šviesa užlieja mano kambarį. Alsuoju neritmingai, širdis daužosi, o ausyse spengia. Gerklę skaudėjo – matyt, rėkiau. Ir vėl košmaras... Kuriame mane ir vėl kažkas apgavo...
2009-08-28 02:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-28 09:13
švo
Trumpai tariant - daug apie nieką. Užsistovėta epizoduose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-28 05:28
Dalija Kiliesiene
Geras,nuoseklus, paskutinis sakinys atriša viską.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą