Tėvo ruduo

Tu prabudinai raustančius skruostus
Ir gėla įsipynė į drobę.
Man delne tavo delną įaudus
Šitaip vaikiškai viskas atrodė.
Ir kartu pasirodė likimas
Toks kartus ir beprotiškai keistas,
Kai ruduo krito širdį užgavęs
Ant  lininės kabančios skraistės.
Kai  tyla atsirėmus į stiklą
Vėl namus jausdama suspurdėjo,
O už lango dirvonai nuplikę
Vėjo gaudesiu lauką užliejo.