„Romeo ir Džiuljet“ šiek tiek kitaiP

Brėkšta jau rytas niūrus, sunerimęs,
Kamputyje sėdi vaikinas parimęs...
Plaukai pasišiaušę, akys patinę,
Rankos kraujuotos po visko aprimę...

Mintys vis sukasi tempą pagavę,
Žiūri Jo akys lyg siaubą pamatę:
Ant grindinio guli kūnas besvoris,
Prie kojų ir peilis, ir rūbas apskuręs.

Besvoriame kūne jau sielos neliko,
Bet kūnas ne Jo-savą jis pasiliko...
Ilgokai žiūrėjęs vaikinas pakilo,
Šilas nutilo ir saulė išdilo.

Gyvybės vienos neužteks sunaikinti,
jei pačio širdis negalės nekankinti
savęs, kad mylėjo, už tai, kad tylėjo,
Pakilo ranka, nebesudrebėjo..

Kam šitiek Jis laukė? Kam delsė tiek laiko?
Jos kūnan pažvelgęs jau nejautė saiko.
Trakšreli ginklas ties ten, kur Jos žaizdos,
Nuaidi šūvis... Kraupus šitas vaizdas.


O sutemos sklaidės ir brėško jau rytas
Apšviesdamas kūnus arti vienas kito
Ir niekas daugiau Jų išskirt negalėtų,
naują gyvenimą sielos pradėtų...

Gulėjo tie kūnai... Gulėdami dilo,
O sielos-aukštyn į dangų pakilo,
Ieškoti ilgo gyvenimo, laimės,
Nes kūnai besvoriai nebejautė baimės...