Paklydeliai

- Še, seni. Laimės bus - naujų atėjo. Vienas net iš Vakarų. Tai turėsi į ką akis pabadyti!

Durys užsitrenkė ir šviesa vėl prigęso. Storiastikliai akiniai pasilenkė link naujos krūvos. Krapštydamas juos lauk iš krepšio po kelis dėliojo ant stalo eilute, lyg raides rašydamas. Sudėjęs žodį padarydavo tarpelį ir vėl rašydavo. Kableliai ir kiti ženklai kartais prabėgdavo mintimis, kaip čia gyvenantys tarakonai. Išdėjęs savo naują dieną įjungė lemputę, pakabintą virš galvos. Apsičiupinėjo. Iš kišenės išsitraukė siaurą peiliuką plačia, gumbuota rankena. Kiek pažvilgino prieš blankią lempos šviesą ir nutrynė ašmenis  megstinio rankovėn.

Prisėdęs atitraukė kėdę nuo žaliai rudos sienos ir girkšteldamas atlošą ištempė nugarą. Lyštelėjo rodomąjį pirštą pajuodusį nuo rašalo. Sugraibęs pirmą voką patrynė pirštais užlinkusį kampelį, tada dar kiek ranka perbraukė kraštą ir atsargiai pridėjus šaltus ašmenis pasigirdo rėžiamo popieriaus garsas. Išvilkęs nuogai prieš šviesą dar atlenkė ir suglostė tą vietą. Palikęs jį lyg ir neatidžiai numestą šalia alkūnės siekė sekančio.

Blykstelėjo šviesus ruoželis iš tamsos. Staigiai pakilęs senis skubiai nukrypavo ir pradėjo dankstyti medines lentynas, prigrūstas vokų. Šaltukas vėl spustelėjo. Sienos jau pasidengė lediniais vandens lašeliais. Jei viskas sušals, per atodrėkį iš jų liks tik šlapia bala.

Grįžęs papureno savo kelnes, kad tiek dulkėmis nebūtų apsėdę. Nekeista, kad jo čia niekas nepastebėdavo. Lyg kambario dalis, Virginijus susiliedavo su aplinka (Rudos kelnės ir žalias megstinis, išmargintas juodais krokodilo dantų dryželiais). Sienos sugerdavo jį į save, o tamsa, už apšviesto kampo, paslėbdavo grindyse pratrintus takelius tarp lentynų.

Skėstelėjęs į priekį nusilpusias rankas grįžo prie darbo. Vokas po voko. Virgis juo kruopščiai atrėždavo nuo apačios pagal kraštelį, o po to tiesiog dėdavo prie savęs į krūvą, vokus slinkdamas link stalo kampo. Baigęs krūvelę stabtelėjo, kilstelėjo vokus link savęs ir pradėjo pamažu vartyti po vieną. Sustojo. Ištraukė vieną voką, padėjo priešais ir ėmė knistis po laiškų krūvą, vis įsmeigdamas akis į kokį žodį ar paskutinę eilutę. Išsklaidęs pluoštą jis ranka slystelėjo vienu popieriuku. Įbedęs vos reginčias akis pradėjo pirštu braukyti lapą.


„... sakė ryt eisim į žygį. Prie jūros labai šalta, bet aš dar daug megstukų turiu. Gintaras čia pigesnis negu pas mus. Tai aš Miliutei dovanų jį nupirkau. Tokį su vabalėliu viduje. Parašyta, kad ten inkliuzija, bet man į kuisį panašiau. Tai jau ryt baigsim puošti stovyklą, o paskui bus šventė. Visi labai laukia, bus vaidinimas. Palanoje labai gražu, tik radijos nėra, tai nežinom kokios naujienos pasauly. Čia lėktuvų matėm. Bet sakė ten negalima, areštuot gali. Tai nuo toli tą vietą lenkiam, mat pro ten takas eina į miestą. O šičia žmonės visi kokie gražūs ir drabužiais naujais. Mes su uniformom mažai kur einam, laikom, kad neišsiteptų lig šventės. Jau jūsų pasiilgau. Perduokit sesei linkėjimų, tik nesakykit, kad aš jai dovaną turiu - bus staigmena. Tegu tėvas peilius galandą, nes grįšiu kaip vyras ir vištą papjaut jau galėsiu. Laimingai jums. Greit grįšiu. Matas. „

Daug jų dabar ateina, tik nebėra, kam priimti. Miestai sugriauti, žmonės išsigandę ir išsilakstę kas kur. Vieni į vakarus bėkti bandė, tikus - į šiaurę.

Jie visi čia ras sau vietą. Senis kiekvieną perskaito, išrenka ir padeda ten, kur jie ramūs guli. Jau neaišku kiek metų prabėgo, kai Virginijus nulipo pro duris laipteliais žemyn link savo pasaulio.

Daug dalelių ir liko paklydę laike, erdvėje, pasauly ar širdyje. Ir laikui bėgant vis daugiau tokių, kurie ieško.