Atsiprašau

Po velniais kokie jūs vulgarūs,
KLASIKA to žemo lygio kurio negaliu pakęst...
šitoks atstumiantis charakterių bruožas,
totali stoka pagarbos žmogui.

Tai mane išlaisvina, nes tavo
aukso formos skleidzia šūdo smarvę,
neturi jokios naudos nes jos
net neturi šilumos, kaip, kad turi
šūdas kuri šika karvė.

Kokia nuo-sta-bi ta, pavadinkim ją
\\\'MEILE\\\' -
norečiau sugebėt ją tiesiog
išspjauti kaip seilę ir nesikankint šitaip,
kad pervertinau savo stoišką natūrą.
Tik per sprindį  išgelbėjau savo meniška padą.

Prakeikiau aš tą priklausomybę,
prakeikiau tokius požiūrius kaip jūsų -
nachališkus, pašaipius, piktybiškus
- veiksmus antipastiškus.

Kaip man nuplauti tą purvą,
kuris teka mano atminties vagose?
Sako, laikas pagydo,
bet ar randai išliks pulsuojacio skilvelio ilankoje?

Aš tave išdaviau, nes mylejausi ne su tavimi,
o savo interpretacija žmogaus kuris maniau,
kad Esi/Buvai...

ATSIPRAŠAU

Bet tai tik formalumas.
Iskaudinau ne aš, o tu mane.
As elgiuos šališkai? Galbut.
Sunku tuom tiketi, deja.

Nemaniau, kad dziaugsiuos pagalvojus,
jog rytoj jau nebūsiu tarp tavo sienų, daiktų,
šitoje lovoje... kurioje kažkada nukrito kaukė..

[nusiimu emociju bagaza nuo savo peciu]

Sudie ir tebunie
musu laivai plaukia link skirtingu krantu.