Prieš pusvalandį

Išėjau pasivaikščioti. Vakare. Negaliu daugiau būti viena, reikia eiti į lauką, ten yra paslaptingų žvilgsnių tūnančių nakties tamsoje, ten atrodo, kad kažkas užuodžia tavo kvapą ir tu jau pasiruošusi bėgti. Atrodo, kad bėgsi greitai ir lengvai nuo tų akių, nuo tų veidų tamsiame gatvės gale, ar iš kapinių pusės tyliai traškinančiu šakeles chrizantemų savo dideliais batais. Žingsnis spartėja. Namų kiemas. Užverčiu galvą, žvaigždės spokso savo mažom akutėm. Ar jos mane mato. Koks aukštas juodas dangus begalybėje, kokia galia, koks jausmas. Galva svaigsta, sukiesi, sukiesi kol Grįžulo ratai tikrai pasidaro apvalūs. Krentu ant juodo asfalto, kaip skauda, bet gera, labai gera čia po dangum. Ar jis dar žiūri į dangų ar jis dar kalbasi su žvaigždėm. Kam jis pasakoja apie jas. Girdžiu jo balsą. „Pažvelk ten Grįžulo ratai ar matai?“. Matau, matau juos ir dabar. Ach kas sugražins laiką, kur krintančios norus pildančios žvaigždės. Tą kartą jų buvo daug ir vis dėlto jos neišpildė nei tavo nei mano norų. Mes toli, toli vienas nuo kito.
Pabyra aukso pinigėliai nuo beržo viršūnės, kokią vėl naštą atnešė šis mano dar vienas ruduo, toks garsiai apdainuotas svirplių. Ryt bus šalčiau. Bet prižadu aš šypsosiuos ir toliau. Pasiilgau tokio rudens. Pasiilgau tavęs mano pavasari.