Rugpjūčio vienatvė

Nugramdė spalvas
(senamadiškas atgrubnagis)
nuo mano tapetų,
išbarstė maumedžio konkorėžiais
(ruduo tarsi...)
iš lėto nerimo trafaretų.

Nepakenčiu to laiko
Juodai- Balto,
retkarčiais pilko
(tamsai atokaitoj išbąlant)
kai skeveldėja betonas
plyšiuos įsileisdamas kvapo
naktinio vyno ir cigarečių...

Ir rodos lyg smilktų tabakas
ištrupėjusiuose delnuose
brėžiant it liniją poemą,
kai tranzuoja paklydęs laikas
žvalgydamasis pakeleivių.

O šie neišmanėliai... vėpso:
“kas ten buvo parašyta? „
- nežinau.
Karveliai ir balandžiai
šįvakar nenusiteikę,
vangiai ant stogų stypso.