5.
Ankstyvas sekmadienio rytas. Limuzinas iš Versalio pajuda į Mon-
martą. Prie automobilio vairo - lengvai apsvaigęs Klaudijus Don Žu-
anas, šalia jo - miegančioji gražuolė Beatričė Sulveiga. Automobilis rieda snaudžiančiomis stepėmis, sapnuojančiomis prerijomis.
Klaudijus (Beatričei lipšniai, pašnibždom): Tuoj tuoj, panele, pasiek-
sime priemiestį, ne už kalnų ir Monmartas - nepramiegokite... Ai, ge-
riau jau nepabustumėte - tausotumėte jėgas ypatingai viliojančiai at-
rakcijai. (Pats su savimi) Taip taip, vyruti - dabar arba niekada! (Kairėje pusėje kyla ugninis saulės diskas: Don Žuanas apsiniaukia, sunerimsta) Reikia kuo skubiau grįžti į viešbutį! Negaliu pakęsti die-
nos, nakties žudikės! (Dešinėje pusėje, virš horizonto leidžiasi ledinis Pilnaties blynas: pažvelgęs į priešingą pusę, Klaudijus ima jausti mil-
žinišką energijos antplūdį) Ne, žmogau, naktis nesibaigė: jos švie-
suliai tik kurį laiką išeina užsitarnauto poilsio!
Važiuojant tiltu, nutiestu per El Dorado upę, pabunda Sulveiga. Pradeda ražytis, žiovauti.
Sulveiga (truputėli sutrikusi): Ar greitai būsime Monmarte?
Klaudijus (kaip visada paslaugiai): Panele, už dvidešimties mi-
nučių jūs jau mėgausitės miegamojo guoliu.
Sulveiga (įdėmiai apsižvalgiusi): Jei neklystu, mes Senamiesty-
je?
Klaudijus: Taip taip, brangioji - tuoj pravažiuosime Katedrą.
Katedros aikšte palengva žygiuoja Hektoras Don Kichotas: grožisi miesto didybe.
Hektoras (kupinas optimizmo): Koks tu žavingas, nubudęs Senamiesti. Visos tavo spalvos ryškiausios, būtent, anksti ryte. Ta sakralinė aura: gotika, renesansas, barokas - meno šedevrais pra-
bylanti istorija. Amžių gūduma.
Mėgindamas savo sąmonėje užfiksuoti šių neišdildomų akimirkų grožį, Hektoras vos nepapuola po Klaudijaus vairuojamo raudonojo limuzino ratais.
Klaudijus (piktai): Čia tas pats valkata! Tas pusdurnis!
Sulveiga (nustebusi): Hektorai, ką tu čia taip anksti veiki?
Klaudijus: Ir priviso visokiausių klounų. Artistų.
Sulveiga: Hektorai, kodėl tu ne pas ją?! Pas savo kalę?! Anks-
čiau tavimi tikėjau, bet tu mane siaubingai apvylei! Na ir ką tu čia dabar veiki?!
Hektoras (sarkastiškai): Tavęs, mano lėle barbe, laukiu!... Laukiu sugrįžtant iš to alfonso gūžtos! (Smailiuoju pirštu rodo į Klau-
dijų Don Žuaną) Besmegenis vairuotojas ignoruoja pėsčiųjų teises!
Klaudijus (įtūžęs): Išgama, tu atsargiau rinkis žodžius! Ne-
žinai su kuo turi reikalų!
Hektoras: Besmegenis!
Klaudijus: Išprusėlis mat! (Išlipa iš automobilio)
Sulveiga (aptemus protui, automobilyje strykčiodama iš laimės): Aš - pagerbta tarp vyrų! Įspūdingas bus reginys!
Tarp dviejų vyrų užverda muštynės: niekam nevalia sutrukdyti reikalų aiškinimosi. Po minutės kitos Hektoras guli kraujo klane, jo veidas nusėtas mėlynėmis. Našiai pasidarbavęs, Klaudijus grįžta at-
gal į limuziną. Raudonasis gražuolis strimgalviais lekia į penkių žvaigždučių viešbutį.
6.
Septinta valanda ryto. Pro pačią Senamiesčio šerdį, Arkikatedrą, pravažiuoja naktinės plaštakės vairuojamas žydrai rožinis sodo-
misto Cadillac'as. Priekyje, dešinėje pusėje, šalia Afroditės, patogiai
įsitaisęs sėdi ir jos „padrūžkė“. Automobilis netikėtai sustoja.
Žydras (baikščiai): Mažule, kas atsitiko?
Afroditė (užtikrintai): Pupuliuk, ten, Katedros aikštėje, kažkas guli.
Žydras (nustebęs): Saulyte, ką tu čia tauški? Argi kas prisigėręs tįsotų iš pat ankstyvo ryto?
Afroditė: Žiūrėk žiūrėk, jau atsikėlė - juda link mūsų!
Žydras (persigandęs): Tikrai!... Mažule, tu teisi!... Monstrai puola!... Chebra, gelbėkimės!...
Afroditė (išvydusi Hektoro siluetą, įgnybdama „padrūžkei“): Nekelk audros vandens stiklinėje. Ten tas studentėlis, pianistas.
Žydras (Atidžiau įsižiūrėjęs, atpažįsta Hektorą. Ima šaipytis):
Aaa... Vargšelis - vos vos paeina: jaunuolį kažkas nuskriaudė!... In-
validas!...
Afroditė (supykusi, drausmindama): Atsargiai... Tu taip neįsi-
siautėk... Katedros klebonas... Jo dešimtokas sūnus... Pameni?
Žydras (teisindamasis): Tu jį nuo manęs atskyrei! Suvedžiojai! Pakeitei jo!... (Ima širsti) Reanimacijos palata, morgas, laidotuvės - tu dėl visko kalta, kale!
Afroditė: Kas paslapčiomis įsliūkino į vaikino palatą?! Kas jam sugirdė žiurknuodžių?! Kas?!
Žydras: Aš jį be galo, be krašto mylėjau! Dievinau!
Afroditė: Mylėjai?! Tu nuolatos jį tvirkindavai! Jis jau nebelaikė-supuvo jo žarnynas!... Aš tik norėjau jį atvesti į doros kelią.
Žydras: Tu jį pasiuntei myriop.
Afroditė: Tavo rudai juodas darbas... Prieš dešimt metų...
Žydras (stipriai įširdęs): Neprimink! Nekenčiu praeities!
Afroditė vožia Žydrui antausį, šis - atgal. Pešasi minutę kitą, kol nė iš šio, nė iš to nurimę susitaiko - ir vėl geriausi draugai.
Žydras (rodydamas viduriniuoju pirštu į artėjantį Hektorą): Žiū-
rėk, kaip jis sunkiai eina. Betgi, kieno rankos suteptos krauju? Kur tas superherojus?
Afroditė (mąsto): Aš... Tu... Brolis... (ilgėliau sustodama ties šia hipoteze) Beatričė Sulveiga... Jos kavalierius...
Žydras (pro sukąstus dantis, niršdamas): Tai to kaimiečio, to vandalo, homofobo braižas!
Afroditė: Taip taip. Valdovo, kurio karalienė plauna tavo tuale-
tą. (Juokiasi)
Hektoras (išgirdęs moters ir gaidžio balsus): Po paraliais, kas čia dabar vyksta? (Su ironija, peraugančią į sarkazmą) Kokie išmin-
čiai, proto guzai čia kalbasi? Ir kiek aš dar turėsiu išgerti kefyro, kad mano ausis pasiektų dieviškai komiškos simfoninės poemos garsai?!
Žydras (užsikimšęs ausis): Nepernešu filosofijos! Noriu į disko-
teką!
Afroditė: Nepergyvenk, jis tavęs neišprievartaus.
Hektoras: Dvi kekšės laiko pamaldas... Juk šiais laikais viskas įmanoma, drauge Bethovenai?... Monmarto vijokliai, apraizgę Sena-
miestį, ąžuolą galiūną, jį uždusina, siųsdami į vakuumą, kur neegzis-
tuoja nei laikas, nei erdvė, tik arba balta, arba juoda... (Kiek paėjė-
jęs, sukniumba prie pat Cadillac'o. Palieka mikrokosmosą - iškeliau-
ja į makrokosmosą.)
Afroditė: Gal einam nusilengvinti?
Žydras: Kodėl gi ne. Jis nieko nepajus. (Juokiasi)
Išlipa iš automobilio. Ant Hektoro Don Kichoto galvos šlapinasi prosti-
tutė pornofilė Afroditė, ant studento batų tuštinasi Žydras bankinin -
kas. Pianistas poetas guli nerodydamas jokių gyvybės ženklų.