Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







5.

  Ankstyvas sekmadienio rytas. Limuzinas iš Versalio pajuda į Mon-
martą. Prie automobilio vairo - lengvai apsvaigęs Klaudijus Don Žu-
anas, šalia jo - miegančioji gražuolė Beatričė Sulveiga. Automobilis rieda snaudžiančiomis stepėmis, sapnuojančiomis prerijomis.

  Klaudijus (Beatričei lipšniai, pašnibždom): Tuoj tuoj, panele, pasiek-
sime priemiestį, ne už kalnų ir Monmartas - nepramiegokite... Ai, ge-
riau jau nepabustumėte - tausotumėte jėgas ypatingai viliojančiai at-
rakcijai. (Pats su savimi) Taip taip, vyruti - dabar arba niekada! (Kairėje pusėje kyla ugninis saulės diskas: Don Žuanas apsiniaukia, sunerimsta) Reikia kuo skubiau grįžti į viešbutį! Negaliu pakęsti die-
nos, nakties žudikės! (Dešinėje pusėje, virš horizonto leidžiasi ledinis Pilnaties blynas: pažvelgęs į priešingą pusę, Klaudijus ima jausti mil-
žinišką energijos antplūdį) Ne, žmogau, naktis nesibaigė: jos švie-
suliai tik kurį laiką išeina užsitarnauto poilsio!
    Važiuojant tiltu, nutiestu per El Dorado upę, pabunda Sulveiga. Pradeda ražytis, žiovauti.
      Sulveiga (truputėli sutrikusi): Ar greitai būsime Monmarte?
      Klaudijus (kaip visada paslaugiai): Panele, už dvidešimties mi-
nučių jūs jau mėgausitės miegamojo guoliu.
      Sulveiga (įdėmiai apsižvalgiusi): Jei neklystu, mes Senamiesty-
je?
      Klaudijus: Taip taip, brangioji - tuoj pravažiuosime Katedrą.

Katedros aikšte palengva žygiuoja Hektoras Don Kichotas: grožisi miesto didybe.
      Hektoras (kupinas optimizmo): Koks tu žavingas, nubudęs Senamiesti. Visos tavo spalvos ryškiausios, būtent, anksti ryte. Ta sakralinė aura: gotika, renesansas, barokas - meno šedevrais pra-
bylanti istorija. Amžių gūduma.
Mėgindamas savo sąmonėje užfiksuoti šių neišdildomų akimirkų grožį, Hektoras vos nepapuola po Klaudijaus vairuojamo raudonojo limuzino ratais.
        Klaudijus (piktai): Čia tas pats valkata! Tas pusdurnis!
        Sulveiga (nustebusi): Hektorai, ką tu čia taip anksti veiki?
        Klaudijus: Ir priviso visokiausių klounų. Artistų.
        Sulveiga: Hektorai, kodėl tu ne pas ją?! Pas savo kalę?! Anks-
čiau tavimi tikėjau, bet tu mane siaubingai apvylei! Na ir ką tu čia dabar veiki?!
          Hektoras (sarkastiškai): Tavęs, mano lėle barbe, laukiu!... Laukiu sugrįžtant iš to alfonso gūžtos! (Smailiuoju pirštu rodo į Klau-
dijų Don Žuaną) Besmegenis vairuotojas ignoruoja pėsčiųjų teises!
          Klaudijus (įtūžęs): Išgama, tu atsargiau rinkis žodžius! Ne-
žinai su kuo turi reikalų!
          Hektoras: Besmegenis!
          Klaudijus: Išprusėlis mat! (Išlipa iš automobilio)
          Sulveiga (aptemus protui, automobilyje strykčiodama iš laimės): Aš - pagerbta tarp vyrų! Įspūdingas bus reginys!
  Tarp dviejų vyrų užverda muštynės: niekam nevalia sutrukdyti reikalų aiškinimosi. Po minutės kitos Hektoras guli kraujo klane, jo veidas nusėtas mėlynėmis. Našiai pasidarbavęs, Klaudijus grįžta at-
gal į limuziną. Raudonasis gražuolis strimgalviais lekia į penkių žvaigždučių viešbutį.

                                          6.
Septinta valanda ryto. Pro pačią Senamiesčio šerdį, Arkikatedrą, pravažiuoja naktinės plaštakės vairuojamas žydrai rožinis sodo-
misto Cadillac'as. Priekyje, dešinėje pusėje, šalia Afroditės, patogiai
įsitaisęs sėdi ir jos „padrūžkė“. Automobilis netikėtai sustoja.
      Žydras (baikščiai): Mažule, kas atsitiko?
      Afroditė (užtikrintai): Pupuliuk, ten, Katedros aikštėje, kažkas guli.
      Žydras (nustebęs): Saulyte, ką tu čia tauški? Argi kas prisigėręs tįsotų iš pat ankstyvo ryto?
      Afroditė: Žiūrėk žiūrėk, jau atsikėlė - juda link mūsų!
      Žydras (persigandęs): Tikrai!... Mažule, tu teisi!... Monstrai puola!... Chebra, gelbėkimės!...
      Afroditė (išvydusi Hektoro siluetą, įgnybdama „padrūžkei“): Nekelk audros vandens stiklinėje. Ten tas studentėlis, pianistas.
    Žydras (Atidžiau įsižiūrėjęs, atpažįsta Hektorą. Ima šaipytis):
Aaa... Vargšelis - vos vos paeina: jaunuolį kažkas nuskriaudė!... In-
validas!...
      Afroditė (supykusi, drausmindama): Atsargiai... Tu taip neįsi-
siautėk... Katedros klebonas... Jo dešimtokas sūnus... Pameni?
      Žydras (teisindamasis): Tu jį nuo manęs atskyrei! Suvedžiojai! Pakeitei jo!... (Ima širsti) Reanimacijos palata, morgas, laidotuvės - tu dėl visko kalta, kale!
      Afroditė: Kas paslapčiomis įsliūkino į vaikino palatą?! Kas jam sugirdė žiurknuodžių?! Kas?!
        Žydras: Aš jį be galo, be krašto mylėjau! Dievinau!
        Afroditė: Mylėjai?! Tu nuolatos jį tvirkindavai! Jis jau nebelaikė-supuvo jo žarnynas!... Aš tik norėjau jį atvesti į doros kelią.
        Žydras: Tu jį pasiuntei myriop.
        Afroditė: Tavo rudai juodas darbas... Prieš dešimt metų...
        Žydras (stipriai įširdęs): Neprimink! Nekenčiu praeities!
Afroditė vožia Žydrui antausį, šis - atgal. Pešasi minutę kitą, kol nė iš šio, nė iš to nurimę susitaiko - ir vėl geriausi draugai.
        Žydras (rodydamas viduriniuoju pirštu į artėjantį Hektorą): Žiū-
rėk, kaip jis sunkiai eina. Betgi, kieno rankos suteptos krauju? Kur tas superherojus? 
        Afroditė (mąsto): Aš... Tu... Brolis... (ilgėliau sustodama ties šia hipoteze) Beatričė Sulveiga... Jos kavalierius...
        Žydras (pro sukąstus dantis, niršdamas): Tai to kaimiečio, to vandalo, homofobo braižas!
        Afroditė: Taip taip. Valdovo, kurio karalienė plauna tavo tuale-
tą. (Juokiasi)
        Hektoras (išgirdęs moters ir gaidžio balsus): Po paraliais, kas čia dabar vyksta? (Su ironija, peraugančią į sarkazmą) Kokie išmin-
čiai, proto guzai čia kalbasi? Ir kiek aš dar turėsiu išgerti kefyro, kad mano ausis pasiektų dieviškai komiškos simfoninės poemos garsai?!
        Žydras (užsikimšęs ausis): Nepernešu filosofijos! Noriu į disko-
teką!
        Afroditė: Nepergyvenk, jis tavęs neišprievartaus.
        Hektoras: Dvi kekšės laiko pamaldas... Juk šiais laikais viskas įmanoma, drauge Bethovenai?... Monmarto vijokliai, apraizgę Sena-
miestį, ąžuolą galiūną, jį uždusina, siųsdami į vakuumą, kur neegzis-
tuoja nei laikas, nei erdvė, tik arba balta, arba juoda... (Kiek paėjė-
jęs, sukniumba prie pat Cadillac'o. Palieka mikrokosmosą - iškeliau-
ja į makrokosmosą.)
        Afroditė: Gal einam nusilengvinti?
        Žydras: Kodėl gi ne. Jis nieko nepajus. (Juokiasi)
Išlipa iš automobilio. Ant Hektoro Don Kichoto galvos šlapinasi prosti-
tutė pornofilė Afroditė, ant studento batų tuštinasi Žydras bankinin -
kas. Pianistas poetas guli nerodydamas jokių gyvybės ženklų.
2009-08-26 22:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-20 19:57
ŽIV
Nors itin banalus kurinys, taciau manau tas banalumas cia tycinis - man prajuokino. Aciu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-31 22:12
Aurimaz
Dabar tegu autorius man paaiškina, kaip iš šito jovalo iškepti teatrą arba filmą. Kiek bežiūrėčiau scenarijuose, neradau dar nė vieno pilnaverčio, pagal kurį būtų galima kažką realaus kurti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 23:48
pilkė
Tiesą pasakius, nesupratau esmės. Atrodo, kad maišoma viskas su viskuo, nesirenkant, ir be prasmės. Ar aš klystu?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą