Pavargęs nuo platybės, tramdai norągrumtis, ir nerandi jėgų jau skintis kelio vedančio link tobulybės. nes lietūs plauna kūną, o vėjai trina atmintį. Galvoji gal, kad būna takelių užkirstų į praeitį. Ir kai ribotas protas suvokia savo vietą-vėl suklumpi, ir stąčiai nosimi atsiremi į žemę kietą...
nieko nesuprantat ziuriu, toki teksta apskritai sunku kokiam nors zanrui priskirt, todėl dėjau y eiles, nes rymuojas dauguma vietu, koks cia galop skirtumas kad ne stulpeliais parasyta