Pašnibždomis

Svajonėse aš moku lipti į dangų ir suptis supynėse ant miegančios princesės galvos.
Ištiesus nuo debesies ranką, kasau žirafoms ausis ir kabinu kokosus ant palmių.
Kartais pavirstu paprastu, mažyčiu sidabro šaukšteliu ir kaip storas turkas, mirkstu sukūrinėje arbatoje.
Mėgstu skraidyti pakibus ant pienės parašiuto ir žvalgytis į kvapą gniaužiančius Lietuvos tolius.
Kartais būnu Godzila, kuri sėdi ant Eifelio bokšto viršūnės ir su trenksmu dainuoja „You Really Got Me“.
Kai būna liūdna, pavirstu į mažą skruzdėlytę, tupinčią ant miežio grūdo ir ieškančią tako.
Bet kartais aš taip noriu išnykti, pavirsti vėjo išsklaidytu dūmu, kuris pasilieka prisiminimu.
Atsimerkusi vistiek išvystu realybę.
Tą pačią, su savo spygliais, kaukėmis ir rūdimis.
Kaip plyta ant krūtinės užvirtus, kvapą suspaudžia į vieną mažą tašką, apsisuka galva, širdis sustoja.
Viduj, kaip perpykęs vaikas, daužausi mažais, bet galingais kumščiais.
Gerklės neužčiaupdama rėkiu taip, kad net Nilo krokodilai išsigąsta.
Gaila, kad pykčio nepaverčiu vandeniu, įkaitusiame arbatinuke.
Tada jis, garais pavirtęs, išlįstų pro ausis.
Veidmainiška, tiesa?
Norėti, kad pyktis išnyktų.
Kad realybė taptų visai kita...
Tada tampu vargšu egiptiečiu vergu, iš visų jėgų statančiu piramidę, arba mažu pypliu, visas jėgas atiduodančiu pirmąjam žingsniui.
Taip aš keičiu pasaulį.
Tobulinu jį.
Keliauju kartu su saulės žara.
Amžinai skęstu pilnaties ir saulės šviesoje.
Nebijau nuskęsti nepasiekus krantų.
Pastangos išgydis mano dvasią.
Tampu vaiskiu muzikos garsu ir pradedu kelionę į laisvę.


(Skaityki pašnibždomis. Taip atsiskleis žodžio grožis.)