Pupų Dėdė (4)

Daina artėjo prie pabaigos, tačiau muštynių įkarščio, rodės, tai visai neatvėsino. Jau ėmiau galvoti, ką čia trankesnio užgrojus, kai pastebėjau iš tamsos atskriejantį juodo molio bokalą. Pastebėjau per vėlai - bokalas trenkėsi man žemiau juostos. Pažiro šukės, o aš, keikdamasis, kad per aukštai laikiau armoniką, griuvau ant užpakalio. „Tiesiai į kairį kiaušą“ - spėjau pagalvoti, - „tikėkimės, nesudužo“.
Ilgai sėdėti nebuvo kada, tad stengdamasis nekreipti dėmesio i protestuojančius pautus, vėl pašokau ant kojų. Trūktelėjau armoniką ir prasižiojau dainuoti. Tačiau iš gerklės prasiveržė tik apgailėtinas žviegimas - matyt pavėluota reakcija į skausmą.
- Užsičiaupk, niekas tavęs jau nebesiklauso, - suskambo pašaipus balsas galvoje. Pasirodo, tas šunsnukis Martynas viską matė ir tikriausiai abu su saugumiečiu leipsta juokais. Padėjau armoniką į šalį ir sutelkiau dėmesį į tarpsmegeninį ryši.
- Martynai! Kodėl tau irgi čia neatvykus ir nepagrojus cimbolais?
- Užteks krėsti pokštus. Mes atlikome kovos lauko analizę, ir septyniasdešimt penkiais procentais galime tvirtinti, jog pergalė svečių iš Pašekščių pusėje. Jei tu neįsikiši.
- Na ir puiku, jūsų kompai ir taip turės duomenų analizei trims dienoms į priekį. Kaip man iš čia išsinešdinti?
- Nepatarčiau išsinešdinti - sugriausi maskuotę. Neturim duomenų apie naujausią garbės kodeksą šitoje subkultūroje, bet ir taip viskas aišku - iš muštynių nebėgama.

Riebiai nusispjoviau, išreikšdamas nuomonę apie jo  patarimus. Na ir įsismagino mokyti mane muštynių kultūros. O pats kontoroje net musės padoriai priploti nesugeba.

- Gerai. Vadinasi - muštynės! - Ištariau su didele euforija, kuri, be abejo, buvo skirta man pačiam save padrąsinti. Gal ir be reikalo - du Pašekščių berniokai mane išgirdo ir ėmė rodyti pirštais. Aš atsistojau kovine poza ir parodžiau jiems špygą. Staiga akyse ėmė bėgioti tekstinio kodo eilutės, galiausiai pavirtusios dar viena patogia nuoroda akiračio pakraštyje.
- Paleisk failą „kungfuking. exe“ - Įsakmiai riktelėjo Martynas. Jie ką, manim nepasitiki?
- Aš juk praėjęs apmokymus, ir iš viso kas čia per šlamštas?...
- Paleisk failą „kungfuking. exe“ - tuo pačiu tonu pakartojo Martynas. - Saugumiečių įsakymas išbandyti naują kovinę programą.
- Eikit velniop, čia sociologinis tyrimas! - pyktelėjau. Kaip jie drįsta kaišioti pagalius į ratus tokio sudėtingumo moksliniams eksperimentais. Ką toliau lieps  – gal išsitraukti granatsvaidį ir visus išsprogdinti? - Aš iš viso neturėčiau kištis.
- Taip, bet mus finansuoja Saugumas, todėl daryk kaip liepta o jei ne, pripaišysim miesto interesų išdavystę ar dar ką nors!

Šitai jie galėjo. Kažkur giliai pajutau nuoskaudą – visuomenė ilgą laiką nenorėjo pripažinti sociologijos kaip atskiro, savitas taisykles turinčio mokslo. O juk bet kurios mokslo šakos atstovui skaudu jaustis nepripažintam. Tačiau būti apkaltintam išdavyste reiškė pamiršti galimybę grįžti į miestą, tad aš nusileidau. Galų gale, dabar ne viduramžiai ir sociologų bent jau ant laužo nedegina.

Ilgiau laukti nebuvo kada - trys smurto ištroškę pašekštiečiai jau lipo ant scenos. Akimis susiradau reikiamą nuorodą ir paleidau programą. Raudonas mirksintis užrašas „Kung-fu King“ sekundei nustelbė aplinką ir staiga išnyko. Regėjimas pasikeitė - silpnų vietų detektorius pažymėjo pažeidžiamus taškus ant kūnų. Rankos, kojos ėmė judėti pačios. Man beliko atsipalaiduoti ir mėgautis procesu, tad link priešininkų patraukiau viskam abejingas, su olimpine ramybe veide.
Pirmasis mane užpuolęs vyrukas aiškiai pernelyg pasitikėjo savo jėgomis. Tikriausiai jomis pasitikėjo ir prie bokalo, nes dabar svyravo tarsi išbalansuotas pensininkės egzoskeletas grįžtant su maišu prekių iš supermarketo. Plačios letenos pamėgino mane sugriebti, aš vikriai išsisukau, jis susvyravo ir pasilenkė prie scenos krašto. Spyris i sėdynę atrodė geriausias variantas šitoje situacijoje, tad jau ruošiausi taip ir pasielgti, tačiau kojos manęs neklausė - atliko žemą suktuką, pargriaudamos dėdulę, o tada pajutau jog verčiuosi per galvą. Galiausiai atsitokėjau „špagato“ pozoje, kulnu priplojęs dėdulės pilvą. Kiti du užpuolikai vėpsojo į mane akis išpūtę. Nieko sau maskaradas!
Programa nelaukė kol berniokai atsitokės - mano pėdų spyriais pavaišino abiejų fizionomijas. Tikėjausi, jog to užteks, tačiau kur tau - teko nušokti nuo scenos atliekant dvigubą salto. Nusileidęs pajutau, jog žemė slysta iš po kojų. Kritau ant nugaros, akimirkai atidengdamas galvą. Staiga išgirdau duslų smūgį ir akiratis ėmė temti. Tiesiai per pakaušį. Kaip nesąžininga! Šitas smūgis net nebuvo skirtas man...

Programa, žinoma, neutralizavo skausmą, tačiau smegenų nuo sukrėtimo negalėjo apsaugoti. Prarasdamas sąmonę vis dar jutau, kaip kūnas keliasi, mosikuoja rankomis, šokinėja...

Pirmas sugrįžęs pojūtis buvo klausa. Galbūt todėl, kad vis dar nevaliojau atmerkti akių, o uostyti matyt nebuvo ką. Kaip ten bebūtų, pažadino mane keistas garsas. Nepatenkintas suniurzgiau ir pabandžiau vėl užmigti. Nepavyko. Keistasis garsas pasikartojo vėl, ir vėl. Atsisėdau, praplėšiau pirštais užlipusias akis. Sugrįžo ir regos pojūtis. Supratau gulįs viename iš medinių namų, užklotas stora marga antklode.
Galiausiai parsirado ir lytėjimo pojūtis. Ne šiaip sau parsirado – įeidamas trinktelėjo durimis kaip reikiant. Pajutau, jog galva plyšta pusiau. Kita vertus, nieko nuostabaus, turint omeny kaip su ja elgiamasi paskutines dvi paras.
Skaudėjo ne vien galva. Sąnariai, rodės, irgi buvo išsukioti, o kai pamėginau atsisėsti, stuburas sutraškėjo taip, jog net aidas atsimušė nuo sienų. Tikriausiai kažkas tai išgirdo, nes netrukus atsidarė medinės durys ir kambarin įliuoksėjo susivėlusi mergiūkštė šiaudų spalvos plaukais.
- Ooo... sumurmėjau nustebęs. - Labas rytas, madam.
- Vėlyvas rytas, jau treti gaidžiai nugiedojo. Bet mano vardas ne Madam. Mano vardas – Stasė.
- Malonu susipažinti. Aš - klajojantis muzikantas Pupų Dėdė. Kur aš čia atsidūriau?
- Ooo tu gi nieko neprisimeni. Vakar kaime tokios muštynės buvo, o tu prisigėrei ir viską pamiršai. Kaip gaila. Būčiau nusitempusi ant šieno. Na bet su tuo dar suspėsim...
Ką tas „ant šieno“ reiškia, aš gerai nesupratau, tačiau prisiminęs Rapolo pasakojimus nusprendžiau, jog perspektyva ten atsidurti su šia mergiūkšte nežada nieko gero. Visų pirma, iki mano svajonių moters jai trūko poros dantų ir keleto mėnesių intensyvaus kroso režimo, na o visų antra, tik to ir betrūko, kad mane imtų medžioti koks nors šakėmis ginkluotas pavydus pusprotis. Nuojauta man sakė, jog aš toli gražu ne pirmas, kurį ji parsitempia, o turint omeny mano padėtį reikia vengti bet kokios rizikos.
- Na, tai kas gi vakar buvo? – paklausiau, nusprendęs, jog informacija – svarbiausia. Nusimuilinti nuo šitos gegužinių nimfos dar spėsiu. Pirma reikia išsiaiškinti, ką aš vakar pridirbau.
- Buvo nuostabus koncertas. Aš jau jo metu užsinorėjau su tavim artimiau susipažinti. – Stasė pamerkė man akį. – Bet tai, ką tu padarei po to, buvo neįtikėtina. Ir visa tai nepaisant to, jog buvai girtas kaip pėdas. Juk jie būtų visą mūsų kaimą prikūlę...
- Pala, pala... – numykiau. Po truputį ėmiau prisiminti vakarykštę šventę, muštynes, saugumo kovinę programą, smūgį per galvą... – aš ant kažko paslydau.
- Paslydai ant karviašūdžio, na o tada Antanas užvažiavo tau su „štankietu“. Pats išsigando, kad nebūtų tik užmušęs...
Mintyse praslinko mano būsimo raporto antraštė: „naujausios saugumiečių kovinės technologijos bandymą nutraukė karviašūdis“. Stasė klausiamai pažiūrėjo į mane, tačiau tęsė toliau:
- O tada tu pakilai lyg tau viskas būtų nė motais. Iš tikro tai matėsi, kad viskas tau nė motais – girtas tiek, kad galva į visas puses maskatavo. Tačiau tas rankų ir kojų mitrumas! Nesuprantama, kaip žmogus taip lankstytis gali. Vienas devynis pašekščių bernus prikūlei. Dabar tu kaime – savas.
- Aišku... – numykiau, nors vienintelis man aiškus dalykas buvo tas, jog jau pats laikas nešti muilą, kol ji nesugalvojo čia pat mano lankstumo patikrinti. – Gal gali atnešti gurkšnelį vandens?
- Žinoma kad galiu. Tikriems vyrams nieko negaila, - nusijuokė ji, ir nukiūtino į kitą kambarį.

Čia pat gulėjo mano rūbai. Čiupau juos ir išlindau pro atvirą langą. Prieš mane atsivėrė laukymė, kurioje augo įvairūs simetriškai susodinti augalai. Nebuvo laiko tikrinti, kurie iš jų pavojingi sveikatai, tad pasileidau per vagas link artimiausios tvoros, vogčiomis dairydamasis ar niekas nemato. Įsibėgėti nebuvo kur, tačiau kliūtis nebuvo labai aukšta. Pribėgęs tvorą, peršokau ją ir čia pat pasigailėjau – sąnariai sugirgždėjo taip, kad net akys aptemo. Puoliau rengtis kelnes, tačiau išnarintos kojos neklausė ir nenorėjo lįsti ten, kur reikia.
- O, kokie žmonės, – išgirdau pažįstamą balsą. Nustėrau, lyg žaibo trenktas. Raudonskruostis mano sugėrovas sėdėjo atsirėmęs į tvorą ir laikė bokalą, greičiausiai pilną alaus. Turbūt sėdėjo čia nuo pat pradžių.
- Rapolai, ką čia veiki?
- Pachmielą darau, o tu žiūrau irgi laiko vėjais neleidi.
- Tai ne taip kaip atrodo... – bandžiau pasiteisinti.
- O kas čia blogo? Stasė gera merga. Mes patys vakar tave jai prisiuvom. O jinai ir nieko prieš buvo. Blynus gerai kepa. Ir naminę neblogą išverda. – Vardino jis mergiūkštės privalumus, žiūrėdamas į mano vis labiau tįstantį veidą. – Na gerai gerai, aš juokauju. Žinau gi kad buvai girtas kaip kiaulė ir nieko nepameni. O tave čia vietinėj aludėj jau garbina.
- Klausyk, be reikalo visa tai...
- Ne be reikalo. Kaimo garbė išgelbėta, o mes su tavim – gegužinės didvyriai. Beje, tave jau Žebenkštim praminė – toks mitrus kad net akys neužmato. Nesitikėjau, kad tu taip gali mokėti...
Prisėdau šalia Rapolo, paėmiau iš jo rankų bokalą ir gurkštelėjau. Na jei jau išgarsėjom, tai išgarsėjom. Įdomu, kada gi ta maskuotė sugrius. Ir kur Martynas. Galbūt reiktų jam paskambinti...
Vos taip pagalvojau, siųstuvas jau skambino kontrolės centrui.
- Tai štai kur tu... – Pasigirdo apsimiegojęs Martyno balsas. Na ir nedorėlis. Aš galbūt mirštu o jis ten ofise parpia užsikniaubęs kompiuterį. – Mes analizuojam duomenis. Kaip tu laikais?
- Sąnariai girgžda, stuburas traška, be to galvos tvirtumas antrąsyk buvo patikrintas...
- Atleisk. Saugumas jau atleido atsakingą asmenį.
- Kaip suprast – atsakingą asmenį? – paklausiau mintimis.
- Na, kuris programą rašė. Tiksliau, ne rašė o nudžiovė iš Pekino tinklo. Štai programa ir pamanė, jog tu esi neįprastai lankstus ir specialiai treniruotas metro penkiasdešimties ūgio kinas. Na, atleisti čia principo reikalas, o iš tiesų paredagavę mes turbūt galėsim tęsti bandymus.
- Tik ne su manim, – nepatenkintas pagalvojau į komunikatorių. – Ir beje, išmokykit tą softą atpažinti karviašūdį.
- Ką tokį? Padiktuok.
- K-A-R-V-I-A-Š-Ū-D-Į. Tai tokia spąstų rūšis kurią, nežinia, planuotai ar ne, palieka čia auginami gyviai – karvės.
- Gerai. Mes pažiūrėsim, ką galim padaryti, o tu išnagrinėk konkrečiau, kas per daiktas tas karviašūdis. Beje, medicininė atstatymo programa jau paruošta, taigi, kai tik prieisi prie savo armonikos, mes paleisime....
Čia aš prisiminiau, jog armonikos su savimi neturiu. Paklausiau Rapolo, ar jis jos nematė, tačiau šis tik papurtė galvą. Tolumoje matėsi Pakriaušio daržinė, tad negaišdamas laiko nukrypavau link jos. Scena dar nebuvo išardyta, aplink mėtėsi medžio nuolaužos, šliūžę žolėje buvo palikęs nelemtai užmintas karviašūdis, o ant scenos gulėjo vakarykščiai koncerto instrumentai – puodai, dūdos, mediniai būgnai, pagaliai...

Tik armonikos niekur nebuvo...