Gyvenu

Matau kaip krinta lašas, leidžiasi ant lapo,
pasiekia jį ir dūžta mažesniais lašais.
Jaučiu bangelę smėlio jūroje suneštą,
kaskart nuvilnijančią padais dar jautriais.

Geriu balta oda iš šilumos šaltinio
rausvumą saulės spindulių iki skaudės.
Užuodžiu salsvą kvapą vasarai būdingą,
žalios, gyvos dar, ką tik nupjautos žolės.

Skaičiuoju smėlio smilteles, lakias kaip laikas,
vis byrančias pro saujon sulenktus pirštus.
Kvėpuoju ozonu dar audrai nesibaigus
po išraižytu dangumi ryškių žaibų.

Skaitau žvaigždžių hieroglifais rašytą lemtį,
išmarginusią tamsius dangiškus skliautus.
Klausau pavasarių, kai pradeda čiurlenti
ištirpęs sniegas tapęs upeliu srauniu.

Bijau praleisti, nepajaust, nepamatyti,
kažko neišgyvent prasmingo ir svarbaus.
Džiaugiuos gyvenimo jausmų taure, kaip vynu,
grožiuos, ragauju, mėgaujuos, svaigstu, skraidau...