Memento Mori.Antra dalis.

-  Nagi, pabučiuok paskutinį kartą, - sušnabžda jis, pamažu dusdamas, jausdamas kaip kūną apima nesvarumo ir tuštumo būklė, dėl su kiekviena sekunde mažėjančio deguonies kiekio.
- Dek pragare!, - tarp numirėlius amžiams prispaudusių akmenų nuaidi pykčio kupina frazė.
Mergina dar tvirčiau suima diržo galus, bet akyse pamažu ryškėja blankus abejonės šešėlis. Palinkusi virš vaikinuko veido ji įkvepia susimašiusio baimės ir aistros aromato, kuris tik dar labiau įaudrina jos šiek tiek iškrypėliškai psichopatišką vaizduotę. Staigiu judesiu prisitraukusi jį dar arčiau savęs, su laukiniu įsiūčiu ji kaip dėlė įsisiurbia į po truputį mėlstančias, normalią spalvą prarandančias lūpas. Vaikino suvirpa nuo netikėtai užplūdusio malonumo ir erekcijos apatinėje kūno dalyje. Jo drėgnas ir šiltas liežuvis įslysta į pražiotą burną ir rangydamasis, kaip nudėmingoji, Adomą ir Ievą sugundžiusi angis, stengiasi išsiurbti jos gyvybingumo syvus.
- Pasileidėli tu, net mirdamas jauti malonumą, - šiek tiek atšlijusi vangiai ištaria. Staigiu judesiu ji savo vampyriškais dantukais surakina jo liežuvį ir tarp glaudžiai susijungusių kūnų išryškėja ant žemės varvantys kraujo lašai...