„Laukia“

Nesibaigiantis lietus. Lašai krenta, atsitrenkia į mašinos langą ir beviltiškai slenka žemyn. Pakšt.. štai jau ir ant žemės. LAšas po lašo ir jau atsidariusi dureles nebegaliu padėti kojos, ten-didžiulė bala. Tai kiek laiko aš laukiau?
NEt nepastebiu kaip bėga laikas. Aš sustoju ir kažko laukiu.. o jis bėga, kaip tas lašas ant lango. Įjungiu valytuvus, tačiau tuoj pat krinta nauji lašai. Numoju ranka. Neapsimoka vargti.
Laukiu kol pasibaigs daina, kad galėčiau ją įjungti iš naujo. Ir taip nepamenu kiek kartų iš eilės..
Taip, galbūt aš pakvaišusi, bet dabar neturiu ką daugiau daryti. Man patinka sėdėti lietuj lyjant mašinoje ir stebėti viską, kas vyksta aplinkui. Taip gera matyti bėgančius lietaus lašus, baloje straksinčius vaikus, du žmones einančius per lietų susikabinus už parankių skubančius namo.
Jų visų daug ne po vieną. Dėl to pasidaro šlykštu sėdėti. Užkuriu variklį ir grįžtu namo.. Ten, kur manęs „laukia“.