Pavasaris-vasara in h-moll

4.

  Ant stataus smėlio karjero kranto sėdi Beatričė Sulveiga ir Klaudijus
Don Žuanas: aukštas, plačiapetis, tvirto kūno sudėjimo bernas. Toli girdėti bažnyčios varpų dūžiai - vidurdienis: saulė kybo aukštai dan-
guje. Tačiau šis kavalierius iš šilto patalo išsiropštė tik prieš valandą suskambėjus žadintuvui: ligi išnaktų dainavo, valgė, gėrė tolimo gimi-
naičio vestuvėse, siautėjo su mergom, su bobom, plepėjo su įkaušu-
siu jaunimu, apsnūdusiais bočiais.
    Don Žuanas (mintyse): Kokia mergelė - tokios dar niekad nesu pa-
žinęs! Jauna mergaičiukė: paauglystė persipynusi su jaunyste... Lau-
kų gėlelė! Švenčiausioji mergelė! Ak tos mergos: storos kojos, rie-
būs žandai, putlios rankos - lašinių pantys, celiulitinės matrioškos.
Ir kam man tos gašliosios monos lizos? Kam, jei likimas man davė galimybę suvilioti skaisčiąją top modelį. Taip, ji drovi, kukli, neraga-
vusi nuodėmes, bet... Bet aš vyras! Aš specialistas - privalau laimė-
ti šį žūtbūtinį mūšį: ant kranto ežero ją pamylėt!
      Don Žuanas (galantiškai): Jūsų lūpos kaip rožytės.
          Beatričė susijaudinusi nurausta.
      Don Žuanas: Jūs, panele, moksleivė ar visgi studentė?
      Beatričė (nedrąsiai): Aš ketvirtos klasės gimnazistė, abiturientė -
kitą mėnesį man baigiamieji brandos egzaminai.
      Don Žuanas: Įdomiai sunkus metas, panele... Įdomiai sunkus.
O ką žadate veikti pabaigusi dvylika klasių?
      Beatričė: Ketinu studijuoti... Studijuoti literatūrą... Arba išeisiu vienuolynan. Jūs?
      Don Žuanas (išdidžiai): Mokslai... Kas tie mokslai? Šnipštas. Be-
reikalingas laiko švaistymas. Na taip, teko jų ragaut truputėlį, tačiau laiku susivokiau pasiklydęs beprasmėse teorijose: vien tik mąstyti mąstyti ir nieko gero nenuveikti. Amžinas studentas... Ech. Veiks-
mas, darbas - štai kas žmogų puošia! Būdamas keturiolikos pradė-
jau uždarbiauti: koncertai kavinėse, baruose, naktiniuose klubuose, kaimo diskotekose, estradose. Vėliau išsilaikiau teises, įsigijau nuo-
savą limuziną, savomis rankomis pasistačiau dvarą - jį supa parkai ir fontanai. Garso įrašų studijoje įrašiau pirmąjį solinį savo albumą, ku-
rio dainos sulaukė milžiniško pasisekimo.
        Beatričė (pakerėta jo kalbų): Tikrų tikriausias vyras! Gaila, jog šiais laikais privisę skystablauzdžių akiniuočių moksliukų... Valkatų, švaistančių tėvų pinigus kvaišalams.
        Don Žuanas: Giliai jus suprantu, panele.
        Beatričė: Už tai jums esu dėkinga.
        Don Žuanas: Turite brolių, seserų? Vienturtė?
        Beatričė: Kai buvau dešimties, gimdydama broliuką mirė ma -
ma. Praeitais metais palaidojau tėvelį: jį vieną saulėtą vasaros po-
pietę, važiuojantį dviračiu per geležinkelio bėgius, partrenkė ir mir-
tinai sužalojo traukinys. (Apsiverkia)
        Don Žuanas (vaidindamas atjaučiantį): Brangioji, priimkite ma-
nąją užuojautą. (Pabučiuoja ranką) Bet, viliuosi, jūs turite pastogę: nešąlate, nealkstate? Ar visdėlto?...
        Beatričė (šluosto ašaras, stengiasi nebeverkti): Ne... Ką jūs...
Mane priglaudė tokie šaunūs žmonės, gyvenantys Monmarto rajone: na ten, ant kalvos. Kompozitorius tėvas, jo žmona, namų šeimininkė,
jų studentai sūnūs: pianistas ir dailininkas.
        Don Žuanas (ironiškai): Monmartas... Miesto varguomenė... Ny-
kus užkampis...
        Beatričė (truputėli įsižeidusi): Pone, ką jūs kalbate? Tai pats širdžiai mieliausias kvartalas, kur sustoja laikas, prabyla istorija: ten neapkursi nuo triukšmo, neapaksi nuo dulkių taip kaip ten, kur dan-
goraižiai, autobusai, troleibusai,,,
        Don Žuanas (vėl vaidindamas supratingą): Panele, karštai jūsų maldauju dovanoti tam stuobriui, jei jis jus nors per nago juodymą įskaudino. (Priklaupia ant vieno kelio) Taip, jūs absoliučiai teisi: tie dangoraižiai, autobusai, troleibusai - kad juos kur! Brangioji, jei ka-
da turėsite laisvo laiko, kviečiu pasisvečiuoti manajame versalyje: ten grynas oras, čiulba ulba paukšteliai.
        Beatričė (susidomėjusi): Tai jūs gyvenate dvare?
        Don Žuanas: Nuvykstu ten savaitgaliais, šiokiadieniais ilsiuosi miesto centre įsikūrusiame penkių žvaigždučių viešbutyje. (Viliokliš-
kai) Princese, gal norėtumėte išsimaudyti skaidriame vandenyje? Jau gegužis - vanduo greit įšyla.
            Beatričė atsisako maudynių su Don Žuanu - jai reikia grįžti namo, į Monmartą: savo globėjai, kompozitoriaus žmonai, namų šei-
mininkei pažadėjo padėti paruošti pietus. Skaisčiajai mergelei nuto-
lus horizonte, Klaudijus, sėdęs į savąjį limuziną, išvažiuoja į viešbu-
tį papusryčiauti.
 
                                    5.
   
Gegužis. Penkta valanda ryto. Švinta. Po kraugeriškos naktinės me-
džioklės į savus lizdus, įrengtus skarotų eglių, laibųjų pušų viršūnėse
grįžta pelėdos, iš plačiųjų lygumų į priekalnes parskrenda vyturiai - jų giesmės pažadina Hektorą. Šis, spitriai pašokęs iš lovos, apsilan-
ko dušo kabinoje - atsiprausia vėsiu vandeniu. Už pusvalandžio akis pramerkia ir Bomžas narkomanas. Broliai susitinka virtuvėje.

      Hektoras (nustebęs): Ką tu čia veiki? Taip anksti?... Kiek pamenu,
tokiu laiku visąlaik tardavai „labanakt“.
      Bomžas narkomanas: Na taip, o saulei pasisukus į vakarus - „labas rytas“.
      Hektoras: Keistuolis tu.
      Bomžas narkomanas: Tai va - nusprendžiau nebeužsiiminėti... Grafika... Žinai, tas darbas žvakių šviesoje... Atsiduosiu tapybai - juk sugrįžo ruduo, o su juo ir spalvos.
      Hektoras: Tai pieštukas - tau nebe draugas?
      Bomžas narkomanas: Matai, pas mane tų grafikos darbų bega-
lė. Štai. (Rodo nuogos Afroditės portretą)
      Hektoras: Betgi, brolau - tai tikrų tikriausias šedevras! Reikė-
tų nusiųsti į kokį muziejų! Tai ne manosios keverzonės: bereikšmiai žodžiai.
      Bomžas narkomanas: Ketinu nutapyti siurrealistiškai impresio-
nistinį paveikslą, kurio centre - nuoga Beatričė: sudie rubensiškoms formoms, sudie šaltai klasikai, pilkšvam gašlumui. Molbertas manęs jau laukia.
      Hektoras: Kągi, modernistas - jei ne monos lizos, tai lolitos... Berniukiškos mergaitės. Brolau, tie kvaišalai tave pribaigs (uždeda ranką ant peties). Bet, visgi, tu genijus.
      Bomžas narkomanas: Nuo kada tau šiandien paskaitos?
      Hektoras: Nuo aštuonių, berods.
      Bomžas narkomanas: Amžinasis studentas.
      Hektoras: Taigi.
      Bomžas narkomanas (pasitelkęs oratorinius gabumus): Rugsėjis,
brolau, rugsėjis: regiu, girdžiu, užuodžiu bobų vasarą! Gimstu lapams
krentant! Trokštu ją išvysti, ją susigrąžinti, jausti savame glėbyje, per amžius nepaleist! Vistiek svajoju su ja dar kartą apsilankyti Ka-
vos namuose!
        Hektoras (euforiškai): Snieguotos kalnų viršūnės, iš rytų atrie-
danti šalčio banga susiduria su svilinančia kaitra, atkeliavusia iš va-
karuose plytinčios bekraštės dykumos... Žmogau - tai nepakartoja-
ma! (Atsidūsta, pasiduoda elegiškai nuotaikai) Bet... Bet, brolau - dabar pavasaris... Taip, suprantu, tu sunkiai sergi, tau reikia prie-
žiūros: nesuvoki, jog pietuose miestas gigantas, šiaurėje prašmat -
nūs rūmai. Taip, mes adoruojame meną, dieviname grožį - tai tiesa.
Deja, abu kenčiame: kam meilės kančios, įvairūs kompleksai, fobi-
jos, kam pražūtingas potraukis tabletėms bei švirkštams.
      Bomžas narkomanas (puspročio žvilgsniu): Beatričė... Afroditė...
      Hektoras (užtikrintai, romantiškai, pakiliai): Be jų neišgyven -
čiau! Tokios panašios, bet ir tokios skirtingos: viena kūnas, kita sie-
la, viena aistra, kita geismas, viena verdanti ugnikalnio lava, kita ledinis kalnų upokšnis, viena mergina, kita moteris...
    Pianistui- poetui staiga aptemsta protas: jį ima kankinti drebu -
lys, iš nosies pradeda bėgti kraujas, dargi nepakeliamas vidurių raižymas.
          Hektoras: Tartum vakarykšte dieną menu savąją vaikystę, paauglystę: darbų, kūno kultūros pamokas vidurinėje mokykloje. Moksleivių berniukų patyčias, fizinį bei emocinį smurtą - vien už tai,
jog aš labiau nei jie patikau mergaitėms. Brolau, ar dar meni, kaip iš mokyklos grįždavau suspardytas, sudaužytas - ir taip kiekvieną mielą mėnesį! Kasdien bijodavau užkalbinti pirmą foje sutiktą dai-
liosios lyties atstovę! Nuo penktos ligi dešimtos klasės privalėjau lankyti atskirą berniukų gimnaziją. Laimei, vėliau viskas iš dalies pasikeitė... Iš dalies... Prakaitu atsiduodančios patalpos, nesibai-
giantys keiksmažodžiai, nevykę pokštai. Taip taip, tu irgi bridai per tą mėšlą... Pirmūnas - skindavai laurus gamtos mokslų, matematikos
olimpiadose, o aš meniškiausia siela: atsisėsęs už fortepijono skam-
bindavau Bachą, Bethoveną, Šopeną, Listą... Ak tie broliai baltaran-
kiai...
          Bomžas narkomanas (trumpam pragiedrėjęs, nušvitus jo są-
monei): Bet mes nepalūžome - sunkiame kelyje rasdavome paguo-
dą!
          Netekęs sąmonės sukniumba ant grindų, tačiau vėliau atsi-
gauna - broliui padedant nueina į savąjį kambarį. Atsigulęs ant sofos, užmiega.
          Hektorą kankinę psichosomatiniai simptomai pranyksta. Don Kichotas kareivio žingsniu žygiuoja link autobusų stotelės.