Ilgabarzdis, ilgaplaukis žilas senis... odinis lietpaltis su išsitrynusiu nuo Laiko keistu oranžiniu ženklu... Akmeninė lazda rankoje... Žilas senis vidury Amžinų laukų...
Lengvas rūkas, slepiantis begalines erdves nuo pavargusių akių... Pilkumoje pavieniais egzistencijos paminklais stūkso ąžuolai. Be garso po kojomis šlamanti nepasiekiama žolė... Laikas. Akmenys. Poilsis ateina lyg Dievų palaima... Niekas nežino paslapties.
Beprotiškoje tyloje vėl gimsta kibirkštis. išdžiūvusiuose kanaluose - oranžiniai lašai. Pirmi ženklai... Tylus urzgimas. Akmeninės atminties likučiai virsta ugnimi...
Taip... žolės šlamėjimas... amžini akmenys... šviesos kalnuose. Tai vis dėl to buvo... prieš begalę metų jų buvo daug... ir jie buvo jėga. Kariai... Prieš Dievus. Klasta, išdavystė, kelias į nebūtį...
Kas jis.?.
Jis viskas ir jis niekas. Vienas iš tų... Išmestas, pamirštas, juokingas žilas kario šešėlis.
Niekas nežinojo paslapties... Net Dievai... Niekas jų nenugalės ir neištrins. Sidabrinio kardo visatoje...
Oranžiniai lašai pulsuoja seno kovotojo kūne. Ugninis kraujas užžiebs švyturį tobuloje erdvėje.
Niekas nenugalės... niekada.