Iš mano archyvo...kai dar jaunas buvau (arba tiesiog "Prasmė")

Nors tą popietę sėdėjau ant suolo bendrabučio kieme, mintys toli gražu nesėdėjo vietoj. Gvildenau eilinę idėją - kad sėdėjimas ant suoliuko yra tuščias užsiėmimas. Va jei su kompanija sėdi - netuščias. Bet kadangi aš ant suolo dažniausiai sėdėdavau vienas, ir, kadangi iki šiol nieko gero gyvenime nebuvau nuveikęs, turėtų reikšti kad tas užsiėmimas yra beprasmis.
Buvau bepradedąs spręsti kitą dalyką, - kodėl gi aš taip dažnai elgiuosi beprasmiškai, kai pastebėjau iš vietinės aludės (jei sujungti žodžius "iš" ir "vietinės", gautųsi gan tikslus aludės apibūdinimas) išlinguojantį savo kaimyną Marių.
- Žemas lygis,- burbtelėjo rodydamas į aludę. - Pasipiktinau. Važiuojam į miestą.
- Ko į tą miestą,- sakau,- užtat alus čia po du litus.
- Neaiškink. Algą gavau šiandien. Renkis ir važiuojam!
Rengtis nepradėjau - nesu mėgėjas nusirenginėti, ypač po langais. Užtat noriai atsistojau ir nusekiau paskui Marių, tuo pačiu galvodamas kad gal nereikėtų rodyti tokio entuziazmo.
- Gerti - irgi tuščias reikalas, - burbtelėjau sau, ir tai mane kiek atšaldė.
Visą kelią į miestą nepersimetu nė vienu žodeliu su bendrakeleiviu. Tasai, nusisukęs į langą, kažką mąsto. Aš irgi mąstau: mintimis perskaičiuoju savo mėnesio biudžetą...Kurgi aš važiuoju? Gerti!...Tačiau "gerti" - reliatyvi sąvoka...Po to galima ir savo kojomis namo grįžti, ir visai negrįžti ir vis vien sakyti "gėriau". - "Kur?" - "Mieste"...Beje, miestas - irgi reliatyvi sąvoka. Ypač man, priemiestyje gyvenančiam. Kaimiečiams aš - miesčionis...O miestiečiai turbūt laiko kaimiečiu. Beje, miestiečiai ir kaimiečiai - sąvokos irgi reliatyvios.....
- Ei, atsibusk, - nusileidžia ant peties sunkus kumštis. Gerai kad Marius nepakartojo kaip paprastai daro išgėręs - būtų išnarinęs petį.
"Hmm...kur čia alus pigesnis..." - galvoju, žinodamas, kad tas "algą gavęs" Marius net neturėjo darbo. O tasai jau tempiasi mane į kažkokį klubą.
Na, klubas kaip klubas, mes pasiimam alaus, visur skamba muzika, sukasi poros ir rateliai, kur ne kur skraido bokalai, švysčioja kojos ir bicepsai - nieko neįprasto todėl galima jaustis kaip namie. Gerai kad marius atvažiavo girtas...baisu pagalvoti jei reikėtų išgerti lygiai su juo...O jis vėl tempia mane.
- Einam šokt, Aidai....
- Ne...O su kuo?
- Mes dviese.
- Orientaciją pakeitei?
- Eik tu, dabar visi taip šoka.
- Na tai tu eik ir šok kaip visi. Aš nešoku. Nemoku. Negi nežinai.
Marius nueina tarp visų ir šoka kaip visi. Kaip visi aplinkiniai. Blogiausia kad kaip visi iš karto. Visi pasitraukia kasydamiesi sumuštas ir apspardytas vietas ir keiksnodami "šokėją", kuris, breikeriško įkvėpimo pagautas, mosikuoja rankomis ir sukasi bandydamas persiversti per galvą.
Prisimenu, kad ir pats šoku ne geriau už cirko meškas, mintyse atleidžiu Mariui ir einu toliau, norėdamas išvengti aplinkinių dėmesio.
Dėmesio išvengti man aišku nepavyksta - per skubėjimą susiduriu su kažkokiu vyruku, stengdamasis sugriebti iš rankų krentantį bokalą atsiduriu ant žemės. Geras trečdalis girtų vaidų atsisuka į mūsų pusę. Gražumėlis. Kol dar ne visi mane įsidėmėjo, šoku ant kojų, griebiu bokalą, kurį kažkokiais mistiniais maginiais būdais pavyko išgelbėti nuo sudužimo, ir neriu į tamsą, nugara jausdamas deginančius žvilgsnius. Kad tik marškinių nepradegintų...Apynaujai ir ne vien sintetiniai..
Prisėdu prie staliuko. Po kelių minučių prie manęs prisėda ir Marius, labai susižavėjęs savo pasirodymu.
- Matei kaip jos į mane žiūrėjo, - sako oriai.
Nutyliu - žinau iš patirties kad Mariui išgėrus daugiau kaip šešis bokalus prasideda "drąsos" stadija....iš anksto numatydamas pasekmes, susiraukiu.
- Ei, tu šiandien kažkoks surūgęs. Einam pas mergas, - sako sugėrovas ir jau keliasi nuo staliuko.
Prisiverčiu šyptelti, kad nenusitemptų kartu ir manęs. Po minutės jis jau kabinasi prie pirmos sutiktosios:
- Einam šokt.
Iš kur tokia drąsa, galvoju. Aš vis dėlto tiek neišgeriu...
- Einam, - sako Mariui mergaitė. Šypteliu - nors kartą draugas skandalo nesukels. Su tais girtais oi kaip nesaldu būna...
Gurkšnoju alų. Neberūkau, tad prie staliuko sėdėti nuobodoka. O organizmas oi...kaip prašo cigaretės...Net galva ima skaudėti...O siaube kas čia per muzika?! Gelbėdamasis nuo šlykščios intervencijos į mano ausis pašoku ir lekiu į tualetą, net nepažiūrėjęs į simbolį ant durų. Savo laimei, pataikau į tą, kur ir reikia.
Tualete, kaip ir daugumoje tokio tipo tualetų, karaliauja girta kompanija su išeiginiais treningais. Prašo iš visų cigarečių. Nors muštis aš šiandien (šiaip tai niekada) visiškai nenoriu, bet įžūlus tonas ir anabolikų prifarširuoti bicepsai erzina. Štai vienas jų pasigavo kažkokį vaikinuką.
- Ei, banglas, kada kirpsies?
- Vyrai, kur jūsų tolerancija?
- Tolerancija? Kas čia per žodis? Protingas labai ane?! Turbūt į galvą nori?
Vaikinukas bėgte pasileidžia prie durų. Apsidairau...Dabar turbūt mano eilė...Bet žinau kad neapsisuksiu - vaikystėje išsiugdžiau kvailą įsitikinimą nebėgti iš muštynių nesvarbu su kuo. Tiesa, mano ankstesnėje gyvenvietėje tai buvo garbės reikalas. Bet čia, kiek žinau, senosios vertybės užmirštos. O dar kai kiekvieno iš jų ranka - kaip mano koja...
- Praėjimas - cigaretė, - sako vienas, užstodamas kelią. Rusiškai, beje.
- Nesibarkim. Rankas turim - išsiaiškinsim, - atsakau apsimestinai ramiai.
Lėkštas sąmojis akimirkai sustabdo negreitos spartos jų "kompiuterius" ir aš laimiu laiko. Neskubėdamas apeinu kelią užstojusį vyruką ir nužingsniuoju link durų. Nuotaika iškart pakyla. Nors muštynės ir nelaimėtos. Bet moralinė pergalė irgi šį tą reiškia. Kiek gi galima lūzeriu būti pagaliau...
Prieina Marius. Susiraukęs. Turbūt nepasisekė šokių aikštelėje.
- Einam iš čia! - rėkia.
- Kad man tik dabar pradėjo patikti...
- Aš einu tu kaip nori!
Visada šitaip...Bet negi vienas liksiu. Išeinam į lauką. Ankstoka miegoti. Bet galima ir išimtį padaryti. Juk beveik girti abu.
Autobuso stotelėje būriuojasi žmonės. Mes, žinoma, stumtelėję pensininkus, klestelim ant suoliuko.
- Aš girtas, - aiškina Marius klausiamai sužiurusiems senukams ir senutėms. - O va šitas - mano draugas.
O man jau viskas nebesvarbu. Nebesiklausau nepatenkinto aplinkinių murmėjimo, o stebiu iš po suolo iššliaužiantį seną šunį, kuris iš nuovargio ar tingėjimo paėjėti iki medžio nusprendžia pasinaudoti Mariaus koja. Šis paspiria šunėką. Šuniui tas aiškiai nepatinka, todėl šis įsikabina į mano sugėrovo kelnes aukščiau kelių.
- Bliaaaaaaaaaaaaaaat, - suspiegia Marius...Jo balsas įtartinai aukštas, tarsi šuo būtų įkandęs ten, kur ir taikė. Akies krašteliu pastebiu kaip išgąsdintos bobutės grabaliojasi už širdžių ir kapstosi po rankines ieškodamos validolio ar valerijono. Paskui sutelkiu dėmesį į tai kaip Marius vaikosi vos bėgti pajėgiantį šunį.
- Ei, ne kaime esi, baik išsidirbinėti!
- Ką tu šneki! Tas šuo man vos šventos trijulės nenusinešė. Dabar jam chana!
Šuniui pasisekė - jis bėgdamas griuvo ir nudvėsė anksčiau, nei jį pavijo Marius. Tasai, begalvodamas, kas čia atsitiko, pavėluoja paskui mane įlipti į troleibusą. O aš, tai supratęs, nespėju išlipti. Na ir tegu, - galvoju. Ne mažas vaikas. O dar girtas. Tikrai neprapuls iki kito troleibuso.
Atsistoju tarp dviejų besibarančių vyriškių. Šie, berods, muštis neketina, bet jau kokiomis frazėmis šaudosi - gražu klausytis. Net įsiterpti užsinoriu. Kažkaip nugirstu, kad kaimynas iš kairės - aerobikos treneris.
- Šokantys vyrai yra bobos, - sakau. Pritariamas murmėjimas iš dešinės. Vėliau kažką tarsteliu ir apie jį. Kelionei baigiantis išsiaiškinu, kad kaimynas dešinėje - dar ir troleibuso kontrolierius, o kaimynas kairėje dar ir nesusimokėjo už bilietą. Prikandu liežuvį ir nusprendžiu lipti lauk, nes bilietą nusipirkti irgi "pamiršau". Dar ir bloga ėmė darytis - visą kelią atbulas važiavau. Paėjėsiu kilometrą.
Gal ir pačiu laiku grįžtu namo, - galvoju rakindamas savo duris. Miegas - irgi tam tikras būdas prastumti laiką. Vienodai geras, kaip ir sėdėjimas ant suolo, gėrimas, šokiai, muštynės, rizika, ginčai, ir t.t.....tiesiog pasirenki kurį norį. Arba kelis iš karto. Net tai, kas beprasmiška, turi prasmę, - prieš užmiegant švysteli mintis. - O be to, dar ir gyvenimo patirtis neikainojama....