Atminties kaina

Eidamas pro šalį, užeinu į Tremtinio klubą Laisvės alėjoje. Kilnoju sudominusias knygeles, paklausiu, kokia kaina, šimtais nesinori mokėti, nors gal ir būtų verta. Už gerą butelį daugiau sumoki. Sako, čia visos po litą... Tai čiumpu visas iš eilės, susidedu į maišelį V. Gurskio „Mūsų jaunystės auką“, L. Vilučio „Likimo mozaiką“, V. Landsbergio „Atgavę viltį“, Č. Cemnolonskio „Ąžuolų sakmę“ ir kt. Man rodosi, kad tai neįkainuojami kūriniai, nes jei nebūtų jų, atrodytų, kad to nebuvo niekada. Einu toliau per Laisvės alėją. Dešinėje Merkurijaus griūvėsiai. Čia dar sovietmečiu pirkome vestuvinius žiedus. Optikos nėra. Kažkoks FIELMANN. Ir mama ten nebedirba antraeilėse, atskubėjusi iš Klinikų. Ir aš nelaukiu jos po pamokų muzikinio teatro sodelyje. Centrinis knygynas. Tai iš čia tėtis atnešdavo šimtus knygų, kurias skaitant, realus pasaulis likdavo toli toli. Keista, bet stovi tie patys medžiai sodelyje, menantys Kalantą ir dar daug senesnius laikus, Centrinis paštas, kuris buvo pagrindinis ryšių centras. Ir neapsakoma vaikystės šiluma ir svajonės, kurias sutiktas blogis ir sistema tik dar labiau paryškindavo. Negali suprasti gėrio, nepažinęs blogio.
Dukra knygelių neliečia. Ji vis labiau ir labiau tolsta nuo tėvo ir iš tūkstančių mūsų žaidimų prisimins gal tik keletą. Kur jai tremtinių istorijos, jeigu skype šimtai kontaktų. Įdomu, ką parašytų dabar, lygiai po 100 metų, Džekas Londonas apie gyvenimo dėsnį? Turbūt, tik sąvokas pakeistų, o dėsnis lieka dėsniu...


(http: //www. jacklondons. net/lawoflife. html)