Atradimų biblioteka

Atradimų biblioteka
(“Pykšt” ir “Kas buvo po šūvio” tęsinys)


Ji prastai miegojo. Derėtų sakyt, nemiegojo išvis. Raudonos dėmės ant rankų išnykdavo kai mergina stebėleidavo į jas giliai susikaupus, bet žvilgsniui sklendžiant pro šalį jos atsirasdavo, ir rėždavo akį kaip šviesos fantomas, likęs per ilgai spoksojus į gatvės žibintus. Ilgainiui ji pradėjo nešioti odines pirštines.
Praėjus maždaug savaitei po įvykio ant stogo apsigyveno varnas, arba bent jau taip atrodė merginai. Ji niekada jo nematė, bet kranksėjimą vargiai buvo galima supainioti su kokiu kitu garsu, ypač naktimis, kai gatvės ūžesys užleisdavo vietą švelniems vėjo garsams ir ne tokiems švelniems girtuoklių šūksniams po langais.
Gyvenimas slinko. Ir ji vistiek negalėjo susitaikyti, jokiu būdu negalėjo pamiršti vyro su mėlyna mašina. Savo poelgį analizavo įvairiausiais būdais, bandė priskirti pačius neįtikinamiausius motyvus, tačiau mintys galų gale pasiekdavo akligatvį. Po mėnesio buvo akivaizdu, kad greitai baigsis pinigai, bet ji negalėjo susikaupti prie tokių žemiškų dalykų kaip darbas ar maistas.
Vieną tokį vakarą, jai sėdint prie dūzgiančio, bet tuščio šaldytuvo (jei stebėtojas būtų akylesnis, turbūt pamatytų ir iš kampo lašantį skystį, o tai būtų jam pasirodę be galo keista, nes prietaisas jau savaitę nebuvo matęs jokio maisto produkto), kažkas pabeldė į duris. Belsta tebuvo vieną kartą, bet įsakmiai, todėl mergina pati nė nepastebėjo kaip, prieš tai sušukusi “Alio! ” tuščiai laiptinei, rankose laikė paglamžytą geltono popieriaus raštelį.

“Mieloji panele su pirštinaitėmis,

Būčiau be galo pamalonintas Jūsų vizitu bet kuriuo jums patogiu metu.

Nuoširdžiai jūsų,
Bibliotekininkas. ”

Kitoje lapelio pusėje buvo užrašytas adresas, vedantis į vieną gyvenamų namų oazių industrinėje miesto dalyje. Ne pats švariausias rajonas, bet panelei nešovė nė mintis apie nėjimą ar delsimą, nes ji jautėsi neturinti ką prarasti.

Namas pasirodė esantis tolokai nuo autobusų stotelės, taigi merginai teko paėjėti pusę kvartalo, kol rado tą pastatą, kurio ieškojo. Tai buvo vienas iš standartinių penkiaaukščių, su, be abejonės, standartiškai nušniaukštu kiemu ir standartiniu miegančiu girtuokliu ant suoliuko prie įėjimo į antrąją laiptinę.
Mergina atsargiai praslinko prie miegantį nevalą ir atvėrė duris su išlaužta kodine spynele. Trečias aukštas, 11 butas. Duris atidarė pakumpęs senukas su plačia nosimi, žvitriomis, inkvisityviomis akimis, virš kurių beveik nebuvo antakių. Jis dėvėjo klasikinio stiliaus megztinį su penkiais rudais rombais juodame fone ir avėjo seno kirpimo tvido kelnes. Rankose laikė seną kišeninį laikrodį.
-O! Kaip puiku, kad atėjote, panele! Užeikit, užeikit, nesidrovėkit, visados prašom, - šypsodamasis plačiu rankos mostu vidun panelę pakvietė senis.
-Na.. Taip. Sveiki.
-Eikšekit, prisėsim. Gal ko nors išgersit?
-Ne, dėkui, galbūt vėliau.
Mergina išspaudė suvaržytą šypseną ir nusekė paskui senuką laikraščiais nukrautu prieškambariu į svetainę, kuri būtų buvusi kukli, jeigu ne šimtai knygų, sukrautų į lentynas palei sieną, sudėtų krūvelėmis ant grindų ar tiesiog išmėtytų kaip ir kur papuola. Panelė atsisėdo ant aptrintos kušetės, o senis su atodūsiu nusileido į seną, bet vis dar karališkai atrodantį odinį fotelį.
-Turbūt prisistatymų metas? Galite mane vadinti Bibliotekininku, o jūs būsit..?
Bibliotekininkas padarė pauzę, vildamasis, kad mergina prisistatys, tačiau ši liko tylėti.
-Na, nesvarbu, vienaip ar kitaip, panelė su pirštinaitėmis skamba kur kas romantiškiau, ar ne? Vistik, siūlyčiau išgerti arbatos... O gal ko nors stipresnio? Atrodo turiu butelaitį brendžio dar iš septyniasdešimt...
-O aš siūlyčiau baigti malt šūdą ir pasakyt kokio velnio aš važiavau per pusę miesto, kad išgerčiau arbatos?
-O! Iškart prie reikalo. Pagirtina savybė, - nušisypsojo Bibliotekininkas, - Aš būčiau pats mielai atvykęs, bet žinot, seni kaulai... Pernai sakė artritas, šiemet jau vėžys, kitąmet... Oi. Atsiprašau, mieloji. Minutėlę...
Senukas atsikėlė iš fotelio nuslinko prie vienos lentynų, iš už kurios ištraukė neaiškų šlapia drobe apvyniotą daiktą. Padėjęs jį ant ant staliuko priešais merginą, tarė:
-Nepametėte? Prašom, išvyniokit.
Nors kažkuria esybės dalimi ji ir suvokė, kas guli drobėje, vistiek elgėsi atsargiai. Atkėlusi kelias klostes pamatė nepriekaištingai blizgantį metalinį daiktą, kuris, atrodė jau taip seniai, iš jos rankų pliaukštelėjo į rudus upės vandenis.
-Kaip jūs..? Iš kur...? O ne... – mergina prisidengė rankomis veidą ir giliai atsiduso, - Šantažuojat? Nieko nepešit - nieko neturiu.
Senukas prunkštelėjo:
-Pfft. Kalbat lyg būtumėt nusikaltimą padariusi. Šaudyti mirusius juk nėra pati didžiausia nuodėmė, ar ne?
-Mirusius?
-Na, matot, čia ir prasideda maišalynė. Sutarkime būti nuoširdūs, sutaupysim laiko, ar ne? Taip? Puiku. Taigi... Jūs vieną lietingą naktį paleidote du šūvius iš šito ginklo į vyriškį senamiestyje, taip?
-Taip, - drebančiu balsu atsakė mergina, nematanti tikslo slėptis nuo tiesos.
-Gerai į jį įsižiūrėjot?
-Nelabai, bet susikaupus tikriausiai pažinčiau...
-Ar esat įsitikinus, kad šūviai buvo mirtini?
-Antra kulka – į galvą...
Bibliotekininkas sukrizeno.
-Na, matot, tada turim šiokią tokią keistenybę po saule, - tarė jis lenkdamasis paimti popieriaus skiaučių nuo žemės, kurias pakėlęs padėjo ant stalo, - Kas nors pažįstamo?
Tai buvo iškarpa iš kriminalų skilties. Antraštė skelbė: “Žudynės bare. Trys aukos rastos kitą rytą, policija nesulaikė nė vieno įtariamojo. ”  Po tekstu buvo įdėti aukų portretai, trys vyriškiai. Du iš jų merginai nepriminė, nieko bet trečiasis...
-O dieve! Kada tai buvo? Kaip... – nustėro ji.
-Tą pačią naktį, kaip ir jūsų mažasis pasišaudymas.
-Bet taip negali būti, juk...
-Be abejonės. Nužudyti tą patį žmogų dukart per vos keletą valandų nėra pats natūraliausias atsitikimas, reikia pripažinti.
-Dukart? Turbūt jau visai susimaišė mano...
-O! O... Hmmm... – Bibliotekininkas itin susimąstė, - Nieko neprisimenate apie barą?
-Ne, nieko. Gyvenime nesu mačius.
-Na, juk susitarėme būt nuoširdūs, mieloji.
-Aš nemeluoju! Niekada ten nebuvau, net nežinau kur jis yra...
-Įdomu, įdomu... Turbūt nederėtų daugiau delsti.
Senukas pasilenkė vėl ir pakėlė dar keletą iškarpų. Vėl vien kriminalai: “Upė išspjovė du lavonus iš po žiemos ledo. ”, “Miesto centre rasti du mirtinai subadyti sutuoktiniai. ”,  “Mašinai trenkusis į minią žuvo keturi žmonės. Vairuotojas pabėgo ir vis dar nerastas”. Kiekvienas buvo vis senesnis ir prie kiekvieno buvo aukų nuotraukos.
-Ką nors pažįstate?
-Neįmanoma...
-Taip, panele, reagavau ir aš, pamatęs tokį neįtikėtiną dėsningumą, bet po velniais, jeigu tai ne tiesa. Turbūt jau atspėjote, kad baro žudikas buvote jūs.
Mergina giliai atsiduso.
-Tai ir tos dėmės ant rankų..? O ne... Ne! Ką aš padariau... Ką aš padariau... – kūkčiodama per ašaras suriko ji, besijausdama lyg jos realybės grindys išslydo iš po kojų ir ji liko krentanti į juodą bedugnę, kurios apačioje laukia aštrūs, blizgantys beprotybės spygliai. Akyse pajuodo. Panelė prarado sąmonę.

Prieš akis stovėjo susirūpinęs bibliotekininko veidas. Ji gulėjo kitame kambaryje, ant nepatogios gumbuotos sofos.
-Kaip jautiesi, mieloji? Galbūt dabar brendžio?
-Taip... Dvig... Trigubą.
-Būtinai, - nusišypsojo senukas ir po minutės grįžo su taurele.
-Galiu jūsų paklausti?
-Bet ko, brangioji, bet ko.
-Iš kur jūs visa tai žinot ir, dar geriau, ką po velnių visa tai reiškia?
-Apie Mirštantį Žmogų, jeigu leisit man jį taip vadint, man papasakojo tėvas. Iš kur jis apie tai išgirdo nežinau, kaip ir nežinau iš kur atsirado pats Žmogus ir ką jis reiškia. Išties nuostabu ką gali atrast laikraščiuose, jeigu tik žinai ko ieškoti... Tai jau tęsiasi metų metus, bet jūs, panele, esat pirmas atvejis.
-Aš? Pirma? Kuria prasme? Jūs vienintelė nužudėt jį jau dukart. Ir nevalingai. Bijau, kad turiu ne pačių maloniausių žinių.
-O?
-Šiąnakt jį pakarsite.