Kaip atsisakyti kapitalizmo?

Eidamas per pagrindines savo miesto gatves matau gausybę įvairių įmonių pavadinimų. Kai kuriuos pamatau vėl ir vėl, ir tada susimąstau: kodėl jų tiek daug? 15 parduotuvių „Iki“, 10 „Maksimų“ - kodėl neužtenka vienos? Kodėl pavadinimai skiriasi, nors visur galima nusipirkti tą patį? Manau, kad dabartinę situaciją turime dėl retai gatvėse matomų kapitalistų. Juk visos maksimos, norfos, iki, čili picos turi savininkus, kurie iš verslo uždirba, o tada bando plėstis ir uždirbti dar daugiau. Dėl kapitalistų turime kasdien stovėti eilėse, gyventi daugiabučiuose (nes iš jų greičiau galime nuvykti į darbo vietas, padeda verslui). Galbūt nesijaučiatevaržomi verslo? Pabandykite jo atsisakyti, ar bent pajusti, kad galima gyventi be pinigų, nuolatinio darbo, gyvenamosios vietos...

    Kaip taip pasielgti? Turiu kelis pasiūlymus. Galite tapti savanoriu. Galbūt humanistu, kuris žmonėms padeda pačiose sudėtingiausiose pasaulio vietose. Tada tiesiogiai kovosite su kapitalizmo šalininkais, kurie yra nusiteikę prieš vargšų šelpimą. Prieš skurdo mažinimą. Prisiminkime JAV. Tam, kad JAV valdžia patvirtintų kūrybingą projektą (pavyzdžiui kraujo testų korteles, su kuriomis testai padaromi per 30 sekundžių), reikia, kad JAV gautų iš to naudos. Jei prie projekto prisideda rusai, jo patvirtinimo tikimybė tikrai maža. Tokia yra reali situacija, kurioje gyvena JAV mokslininkai. Taigi, jūs galite prisidėti prie organizacijų, kurios kovoja su valstybių neveiklumu ir padeda skurdiems žmonėms bent alternatyviais keliais (suteikiant maisto, vandens, teisinę apsaugą). Dirbdami savanoriais pajusite, kaip jūsų gyvenimas skiriasi nuo to, kurį turėjote gyvendami kapitalistų valioje.

    Galite mesti visus savo darbus ir tapti paprastu keliautoju. yra daugybė žmonių, kurie sugeba išgyventi kelyje be pinigų, be pastogės, be draugų. Tokie yra tranzuotojai, kurie per savaitę nukeliauja iš vieno Europos krašto į kitą. Tokie yra žmonės, besinaudojantys nakvynės paieškų tinklapiais, dirbantys už maistą, laukiantys, kol kokie burgerkingai išmes per dieną nepanaudotą maistą. Iš pradžių gyvenimas gali pasirodyti sunkus, tačiau tie, kurie taip teigia nebandę tranzuoti, dirbti atsitiktinoje vietoje, prašyti maisto... tegu jie pabando. Net žymus anglų rašytojas G. Orvelas išgyveno elgetaudamas, o vėliau apie tai rašė ir knygas. Viską metę (žinoma, iškart taip nutarę) galite patirti gyvenimo nuostabumą, o be to, bet kada grįžti prie savo įprastinių užsiėmimų.

    Aš pats dar nebandžiau tiesiogiai kovoti su kapitalizmu, tačiau tikiuosi, kad ateityje išdrįsiu. Be mano minimų galima sugalvoti ir gausybę kitų būdų, kaip priešintis kapitalizmui, kaip priešintis jau šimtmečius besipelnantiems žmonėms. Jei nesiryžtate, bent padėkite žmonėms, kurie tranzuoja (pavežkite), kurie ieško nakvynės (apgyvendinkite). Šie žmonės nėra valkatos. Yra turinčių įdomių idėjų, tikslų. Suteikime žmonėms daugiau laisvės, kurkime pasaulyje grožį.

Kai nežinai, kas tave seka,
Tu nusičiaudėti nepabijok,
Čiaudulys išgąsdins priešą,
O draugas nosinę išties.