Rašyk
Eilės (72139)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mano vaikystė kvepėjo įkaitusiu asfaltu, nuo prakaito lipniomis rankomis ir vaniliniu plombyru su braškių įdaru. Bent jau Marta taip sakė. Sakė, kad mano vaikystėje nebuvo jazminų. Niekaip negalėjo tuo patikėti, nors iki šiol puikiai atsimenu, kaip godžiai mudu su tėčiu traukdavom aromatą iš gležnų žiedų; tą ir sakydavau jai. Dar sakydavau, kad dalis mano vaikystės jazminų auga jos sode, o ji tik linguodavo galva ir kartodavo, kad miestas jazminais nekvepia, kad nekvepia miestas jazminais, kad nėr jų mieste.
- Tu niekada nebuvai Vilniuj, iš kur žinai, kas ten auga, o kas - ne? - tėkšdavau ir tada Marta šypteldavo ir pasakydavo, kad nori pabūti Katedros aikštėj.
Aš vis šaipydavausi iš jos, o viduj kirbėjo mintis, kad daugiau taip nebesielgsiu.
Ir tikrai nustojau taip daryti kai vieną dieną ją išvežė. Tilo sirenų kauksmas, smėlio debesėlis pamažu leidosi ant greitosios pagalbos automobilo įspaustų vėžių. Atrodė, kad gydytojai susipainiojo ir užuot išsivežę Martą išsivežė kaimą - gandrus iš kaimynų klevo, plentu pravažiuojančių mašinų ūžesį, vaikų klykavimą kažkur laukuose, jazminų kvapą. Ausyse skambėjo „Miestas jazminais nekvepia. Nekvepia miestas jazminais. Nėr jų mieste. „
Kieme nebelikus daktarų sterilumo nosis gaudė Martą, užstrigusią mano ausyse. Saulei skrundant kažkur virš pušynų jutau, kaip byra mano Martos kaimas ir mano vaikystės miestas.
Nuo tos dienos Martos nemačiau.

*

-Lieptas supuvęs.
-Ką?
-Lieptas. Supuvęs.
-Kur? Koks lieptas?
-Ana va, supuvęs, - beda pirštu į seną rąstigalį.
Iš pradžių nežinojau, ką sakyti ir kaip elgtis kai mano Marta staiga pasikeisdavo vietomis su kažkokia kita Marta - isteriška, grubia. Net stiklinė jos akis, atrodo, praregėdavo ir pradėdavo sukiotis. Būtent tada labiausiai norėdavau, kad atbėgusi mama nuneštų mane toli toli, kuo toliau nuo apšerkšnijusios Martos akies.
Mama dažnai kartodavo, kad aš nebe maža. „Tu jau savarankiška, neturi nieko bijoti“, - sakydavo, dusindama savo minkštomis švelniomis rankomis, tarsi mėgindama paslėpti mane savo krūtinėj nuo visų baisybių - tų, kurias nugalėjau, tų, kurios artėjo, ir tų, nuo kurių bėgau. Atrodydavo, kad traukiuosi, tampu tokia mažytė, jog tik mano mama gali mane įžiūrėti. Mama neša mane tarp savo delnų, palikusi nedidelį plyšelį tarp nykščio ir rodomojo piršto, kad būtų šviesiau; kai šalta, atsargiai pasodina ant savo sulenktos rankos ir uždengia močiutės vilnone skara, ir vis kartoja, kad augčiau ir stiprėčiau, o aš tenoriu mažėti. Noriu glaustis prie mamos.
Norėjau paskolinti Martai savo mamą, bet nedrįsau. Marta sakė, kad mamos yra per daug...
- Per daug kokios?
- Nežinau, - ir ji imdavo grąžyti rankas mėgindama rasti tinkamą žodį.
Marta niekad nebuvo manęs apkabinusi, o aš tedrįsdavau kartkarčiais glustelti prie šono ar pasidėti galvą ant jos peties.
Martai niekada nebūtų pavykę manęs paslėpti.

*

Man nepatikdavo būti Martos sodyboje vakarais. Ji niekada nebarškindavo kibirais ir nevaikydavo per ilgai lauke užsisėdėjusių vištų, kad tos eitų į tvartą. Mašinos ūždavo pro jos sodybą taip pat, kaip ir pro visas kitas kaimo sodybas, bet tas jų ūžimas nešildydavo plaučių taip, kaip buvau įpratus, kad šildytų man esant močiutės kieme. Jazminų krūmas, sakytum, irgi niekuo nesiskirdavo nuo kitų - atrodydavo, kad net žiedams nebaltuojant tarp lapų jis kvepia. Bet jis šiurpino mane savo lapų šlamesiu.
Krūmo vardas buvo Jokūbas ir man vaidendavosi, kad girdėdavau, kaip krūmas taria savo vardą: „šššššošūūūūūbas. šošūūbas, šošūūūbasss“, ir tada, kad tik negirdėčiau krūmo kalbos, imdavau pasakoti Martai ką nors, ką ji jau begalę kartų girdėjo. Marta spoksodavo į krūmą ir, atrodo, klausydavo mūsų abiejų - manęs ir Jokūbo. Nuo nosies iki lūpų kampučių įsirėždavo gilios raukšlės, mano draugė šypsodavosi.

*

Mama pasakojo, kad Marta turėjo sūnų.
- O kur jis dabar?
- Miręs.
Miręs?
Kaip ir mamos mamos mama, ir tėčio mamos mama, ir jo mamos tėtis, ir dar daug kitų tėčių ir mamų. Ir vaikų?
Kai pati buvau vaikas, negalėjau patikėti, kad vaikai gali iš tikrųjų mirti, tiesiog taip imti ir mirti, dingti. DINGTI. Vaikai. Dingti?
- Meluoji, vaikai nemiršta!
- Miršta.
- O kas būna vaikui, kai jis miršta?
- Nežinau.
- O galima aš mirsiu? Aš tau tada papasakočiau, kas būna.
- Ne.
Tą popietę kambary ant palangės radau negyvą kamanę ir pavadinau ją Magde.

*

Kitą dieną po Magdės laidotuvių vėl nuėjau į pievą tikėdamasi visgi rasti kamanę, kuri, kaip išmąsčiau bepusryčiaudama, turbūt apsimetė mieganti, o nukritusi ant žemės greit pasislėpė tarp žolių, nes norėjo kamanėtis ilgiau nei būčiau leidusi. Tylutėliai apėjau visą prūdą, šen ir ten praskleisdama didesnes smilgų sankaupas - nieko. Išardžiau skruzdėlyną, vildamasi, kad galbūt Magdė nusprendė pernakvoti pas skruzdes, tačiau skruzdėlyne tebuvo tik skruzdės ir jų vaikai baltuose karsteliuose.
2009-08-21 20:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-18 17:56
VaSaReLe
Oho, galas sokiruoja ir pritrenkia...
Tikrai idomu ir jauku :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-21 22:08
Mute
"šošūūūbasss"

Patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-23 20:46
Heis
Man visi epizodai labai patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 23:17
Nendrinukė
baisiai patiko įžanga "Mano vaikystė kvepėjo įkaitusiu asfaltu, nuo prakaito lipniomis rankomis ir vaniliniu plombyru". net nostalgija pagavo, taip tikrai buvo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą