Tik viena uoga...

Karamelinės saulės išdegintoje upės pakrantėje stypso rasakila. Vešlūs, sodriai žali lapai pagelsvėjo ir nuleipo. Kur ne kur lyg smulkutės strazdanos ruduoja dėmės… Karščio nualinta rasakila sutelkia likusias spėkas, pašiaušia susivėlusius žiedų plaukus ir silpnu balsu išstena: gerti...gerti...Žodžiai dusliai atsimuša į oranžinę karščio sieną ir ištirpsta sukepusioje erdvėje.
Gerti...
Vos už kelių žingsnių pasigirsta silpnas dūzgimas. Šiltame, pridvisusiame upės vandenyje, nuo medaus apsunkusiais, sparneliais plaka mažytė bitelė. Ją negailestingai taikosi praryti, klampus nuo karščio, vanduo. Bitutė kabarojasi ant netoli styrančio eglės spyglio. Bet jos jėgos vis labiau geibsta...

Erdvumoje sklystantis gailus rasakilos balsas susilieja su vos girdimu bitės bimbimu.

Prie upės kranto patogiai įsitaisęs riogso senolis šermukšnis. Jo šakos nusėtos raudonskruosčių uogų kupetomis.  Nuo nepakeliamo tvankumo sustingusią erdvę supurto, nežinia iš kur atklydęs, vėjas. Nukrenta keletas prinokusių gaisrinių uogų. Viena iš jų pumpteli į upę. Vandeniu nuraibuliuoja smulkių bangelių virtinė...

Rasakila patenkinta sukruta. Atsitiesia. Pasirąžo. Jaučia išdžiūvusiu kūnu slystančią drėgmę...

Bitutė smagiai sudūzgia ir išskleidžia žliuginus sparnelius saulės atokaitoje.

Viskas nuščiūva.
-----------------------------------------------------------------------
Tik viena uoga...Viena gaisrinė uoga...