Purpurinis piktas vėjas

Saulėlydžio gražiam spindesy,
vėjas vis kalba, ar tu girdi?
Klausyki, ausytes įempk,
linksmai man, vėjūkšti, plaukučius suvelk.

Ant žalio žaliausio šilo,
žvirbliukai sutūpę tik šildos.
Nes kai ponas vėjas supyko,
audra kuo didžiausia pakilo.

O niekas dabar ir nežino,
dėl ko tas vėjūkštis sukilo.
Gal, kad saulutė sušildė,
ir žvirbliukus tuoj pagirdė.