Į Sibiro platybes II dalis Praktikos keliai prie Angaros

Kitą dieną, po pusryčių, kuriuos turėjome kiekvienas, išvykome į laukus praktikai. Iškasėme gilias duobes vadinamas profiliais, pusduobes ir negilias duobutes (per armens sluoksnį), visą tai reikėjo aprašyti specialiame lauko dienoraštyje, padaryti dirvožemio tepinius, juos perkelti į dienoraštį pagal kiekvieną dirvožemio sluoksnį, esantį profilyje, paimti dirvožemio bandinius ir su aprašymais etiketėje sudėti į tam skirtus maišelius. Visus kasinius reikėjo pažymėti tam skirtame  žemėlapyje ir nubrėžti dirvožemio paplitimo ribas, suteikiant jam pavadinimą. Pirmasis dirvožemis buvo juodžemis su giliu per metrą humuso sluoksniu ir palyginti mažai būdingu Sibiro miškų-stepių zonai. Bet dar pasirodė netikėta staigmena: nedideliuose laukelių ploteliuose, po keletą kvadratinių metrų buvo dirvožemis įšalęs, trupėjo ir ledo gabalėliai spindėjo saulėje tarytum būtų sušalusi duona. Šis reiškinys vadinamas salų pavidalo amžinu įšalu. Tai labai svarbu to krašto žemdirbystėje. Ten esti mažas metinis kritulių kiekis, o vasaros metu šiek tiek tirpstantis įšalas teikia  drėgmės ir paprastai tarpsta gausus javų derlius. Kituose ploteliuose tas juodžemio sluoksnis tesiekė vos 30 -40 centimetrų ir pagal Irkutsko dirvožemininkų instrukciją reikėjo jį pavadinti tipiniu juodžemiu. Kai tuo tarpu būnant praktikoje Tambovo srityje tokio pavadinimo dirvožemio juodasis sluoksnis siekė net porą metrų. Pervažiavus į kitą vietą  buvo aptikti miškų pilkieji  bei velėniniai jauriniai dirvožemiai (pastarieji vyrauja ir Lietuvoje). Dar kitą dieną, sekmadienyje, ilsėjomės  Angaros upės slėnio salose. Gerokai pakilus saulutei nuvykome į taip vadinamą Meilės salą. Šis pavadinimas, pasak gyventojų, kilęs dėl patekimo į salą (nenusiavus apavo) apie vidurdienį kai senvagės upeliukas visiškai esti sausas, o vakare ir anksti ryte upelio vaga esti pilna tekančio vandens ir perbristi jo nėra įmanoma. Ši sala buvo apaugusi gražiais medžiais bei krūmais. Ten deginomės Sibiro saulėje, ilsėjomės pakrūmyje. Į vakarą, kai pradėjo atsirasti vandens upelyje, perbridus jį teko palikti salą. Tą pačią dieną aplankėme ir kitą salą vadinama Jaunystės sala. Čia ir karščiausią vasaros dieną nuo Angaros pusės pučia labai šaltas ir stiprus vėjas, veidai žmonių visada būna rausvi, skaistūs,  jaunatviški. Tai buvo tokia trumpa darbo metodinė pažintis ir kartu geras atokvėpio momentas.
  Jonas, gavęs visus reikalingus dokumentus praktikai atlikti, autobusu išvyko į „ Lenino vėliavos“ (Znamia Lenina) kolūkį, tiksliau į jo centrinę gyvenvietę. Ji nuo Irkutsko (link Baikalo ežero) buvo nutolusi apie 40 kilometrų. Tai buvo mūrinių, bet daugiausia medinių namų statiniai išsidėstę lygioje vietoje, atokiau apsuptoje spigliuočių miškų. Kolūkio pirmininkas, aukštas, jaunas vyras, apsirengęs tamsiu mėlynu klasikiniu kostiumu, savo erdviame darbo kabinete, maloniai priėmė Joną. Ūkio vadovas trumpai, lakoniškai apžvelgė ūkį žemėlapyje, kuris kabojo ant sienos ir pridūrė, kad reikės sudaryti dirvožemio žemėlapius dviems brigadoms: Tichonovo padi (Tichonovo slėnis) ir Širiajevo. Ir dar pasakė, kad padalinių vadovai pasirūpins viskuo, kas bus reikalinga dirvožemių kartografavimo darbui atlikti. Taip paaiškinęs palydėjo Joną iki lengvosios mašinos, atsisveikino ir priminė vairuotojui, kad praktikantą reikės nuvežti į Tichonovo padi padalinį ir pristatyti jo vadovui. Taip ir buvo padaryta. Minėtas padalinys buvo už 10 kilometrų nuo kolūkio centro. Kiek pavažiavus prasidėjo pušynų miškas, kylantis į aukštumą, vėliau mašina leidosi į gana platų tarpeklį, kuris kirtosi su statmenai esančiu plačiu tarpekliu, tiksliau slėniu, kuris ir vadinosi Tichonovo padi. Tai platus slėnis iš abiejų jo pusių supo kalnų šlaitai apaugę jaunomis pušaitėmis. Ties vakariniu šlaitu tekėjo neplatus kokių 3-jų metrų upelis. Viduryje slėnio pilkavo siauras dulkėto kelio ruoželis. Abipus kelio buvo pastatyti mediniai pastatai. Kiekvienas gyventojas turėjo jų net po 5-8. Tai buvo gyvenamasis namas su siaurais langais, ūkiniai pastatai, pirtis. Iš kelio pusės kiekvienas savininkas atsitvėręs medine rąstų siena su broma įvažiavimui į kiemą. Šios medinės sienos buvo sujungtos į vieną liniją ir tęsėsi  per visą kaimą kokius du kilometrus. Pagalvojus, jeigu kiltų gaisras vieno gyventojo valdose, supleškėtų visas kaimas. Deja, per visą Jono buvimo praktiką ši nelaimė niekam neatsitiko. Viename kaimo gale buvo pastatyta medinė cerkvė. Tai paprastas pastatas tik stambesnis už kitus gyvenamuisius namus. Netoliese cerkvės buvo įkurdintas ir medicinos- felčerinis punktas. Mokyklos čia nebuvo. Ji buvo kitame  tolimame kaime.