Viltis

Naivios svajonės į ateitį, piešė klaidingą, naivią viltį, dar ne taip ir seniai užgyventame “moters kailyje”, veido srityje, ties lūpų kampučiais, skleidė, grakščiai sutrauktų, veido raumenų šypsnį. Šypsena, kuri užgimdavo su lyg kiekviena svaja, iliuzija, kuri veržiesi iš smegenų pro lūpų kampučius. Tartum nesibaigiantis, nenutrūkstamas procesas: Smegenyse gimsta viltis, krenta žemyn, lyg liežuvio šaknies, išeina į orą, į šviesą, pasaulį, slysdama liežuviu į priekį, pro lūpų kampučius, nesuprasdama, kad, kai tik ji praregės, pasmerks save miriop. Ji užges, bus sutraukiama atgal, į burnos ertmę, ten bus nurijama, tekės, riedės, šliauš žemyn galvą, visą “liežuvis – išeinamoji anga” mechanizmą, žarnų sfinkterių pagalba, ir kaip visos jos kitos, buvusios, ir busimos sesės, atsiras mažame vandens telkinyje, poto pamatys, pajaus lyg per sapną sūkurį, krioklį, ir bus išmestos į bekraščius vandenynus. Gal ten atras savo tikrąją laimę, nes čia tuo tarpu jos jau niekas nebeatsimins.