bus rudens

jau verkia širdys
ir verkia akys
klausyk - taip niauriai
ir varganai
jau beldžia rudenio
variniai lapai
jie šlama tiesiai
po langais.
ir vysta vasara
ir josios meilės
kaip tie vainiklapiai
tuoj nužydės
nelieka visko
tik lieka lašas
sudužusios depresijos žymės.
tuoj degsim vaikščiosim
alėjom parkų
kur verkia širdys ten,
o krykštauja vaikai
ir pasimetę paukščiai
skris pro Latviją
nes Šiaurė jiems
treti namai.
jau blunka vasara
ir drapanos iš lino
jau tyla tie bidonai
vakaruos
ir šliaužia jau po vieną
mėsingos sraigės
kur pameta jos kiautą -
vaikams nesužinot.
Linguoja vėjyje
ir vėjas savyje
ramunės baltagalvės
ten kur vieškelis
nuvesiantis į rudenį
žmonių godas
kartu su jom -
varnėnų sūkurį.
Jau vėsta autostrados
ir stogai
nebelinguoja jau prieš saulę
bokštai
tik tai išdykėliai
tie katinai
pakampėm tratinas per morčių.
Ir spalvos kitos jau
man kaip namuos
raštuotas rudas kilimas
ir paišo jos save laukuos
javai kur tik linguos, linguos...