Išpuiko lauke raudongalvės aguonos,
Linguodamos nuo vėjo rankų svaigių.
Bandančios prisiplakt prie priešo šono,
Į akis draugui melą drebia.
Šiugždančių saulės dienų nuspręsta,
Jog tikės draugai aklai jomis.
Kaip nelinguoti, medžiais virsti,
Jei joms trykšta meilė per akis?
Silpnybės šventykloj slepias sklidina taurė,
Kupina išmintingos paslapties kvapų.
Aš bėgu laikui nepaklūstant,
Nes gražia seniena lengva sužavėt.
Nors aguonos sėja mirtį akyse,
Mes - gyvenimo belaisviai, liksim viltyje . .
* * *
Apgailėtinas tas, kuriam nuo svetimų reikalų iš smalsumo oda pasišiaušia, kaip kokios žąsies, nors ir geidulingai žavinga.
Apgailėtinas pedagogas, kuris muša savo vaikus, o kitiems skleidžia žodį vertingą, apie gėdą mušant silpnesnį.
Apgailėtinas gobšus, kuris vertybes sudeda į kupiūros dydį ir skiedžia vandeniu dievišką vyną.
Apgailėtinas žavingas, kuris maldauja jį mylėt be saiko, bet pats neprisiverčia iš meilės suvirpėt.
* * *
Ketvirtį dangaus pardavei už josios nekaltybę,
Bet talentą savo laikai visai mažulyčiu.
Iš molio lipdai gigantus didžius,
Kurie minimi didžiulėse dvylikoj knygų.
Tetidę, kaip motiną savo, myli,
Ją, kaip Terpsichorę, ratu suki.
Nuleisiu tave į Orkos pasaulį, Moiros vardan,
Ir leisiu miesto satyrai į eiles įsiliet.