Bandymas suprasti save kaip poetą

Aš dangaus patikėtinis, jei kas klaustų,
Jei neklaus aš – žmogus,
Kantriai savo drumstą  vandenį geriantis,
Godžiai viską dalinantis perpus.
Aš – tik paikas tavęs siluetas, net ne tu, o tavęs piešinys.
Migdo laiką naktinis sonetas.
Mintys sklaido tarp rankų mintis - - -
Išvaliau vėjo suneštą smėlį,
bet į galvą vėl pribiro rudens.
Ar petui drąsu pasiduoti?