Bele kas (Eglutės)

Bele kas
(Eglutės)

Rrrrr
Mažasis kaimynėlis užsilipęs ant mano šunėko būdos, urzgė žiūrėdamas į Bobį.
Durnius.
Nors... Ne durnius. O Prietranka iš didžiosios raidė.
Saulėlydis toks kaip visad: nepakartojamas, pribloškiantis ir nuostabus. Net neįdomu. Plunksniniai debesys, gelsvas dangus, auksinė saulė... Šiandien palankios geltona ir auksinė spalvos.
Senoji mokytoja. Nežinau jos pavardės. Vargšelė vos bepaeina, tačiau vis dar sąžiningai šlifuoja Papilės šaligatvius. Tiek daug ištvėrė. Katastrofų laikotarpį. Visą. Gal mane ir plytos besiprašančia pavadinsit, bet pavydžiu jai to.
Kažkas žaidžia krepšinį... O gal keiksmažodžių kovas? Per vieną kamuolio dunktelėjimą nuaidi laukais ir pievomis vidutiniškai trys keksmažodžiai.
Kai buvau mažesnė, dičkės čia rūkydavo, o mes pro langą, pasilipusios ant radiatorių, į jas spoksodavom, bijodamos, kad mūsų nepamatytų.
Noriu iPod‘o!
Dabar jaunimas degradavo.
Dabar jau šeštokai tapo kaminais ir tapkėmis. O mes tokio amžiaus net „Pertusiną“ gerti bijodavom.
Oi, kaip nušaliau musculus gluteus maximus... Reikės nusipirkti pirštines.
Eglučių kalva... Kvaila dabar ją taip vadinti. Ant jos nė vienos iš trijų nuostabiausių pasaulyje eglaičių nė su profesionalia seklio aparatūra nesurasi. Pavasarį jas nužudė. Mano mylimas eglaites. Bestijos! Šėtonai! Demonai! Nesusipratėliai!
Vaikų darželis dabar panašesnis į vaiduoklių irštvą. Surūdijusi, apirusi tinklinė tvora, nykios metalinės sūpynės. Baseinas, išklijuotas plytelėmis, kurios nė vienos nesudužusios nelikę. Niūrios, apleistos pastogės.
Niekada jo nelankiau, tačiau eidavau čia pažaisti. Kartą prikūliau prie mano vyresnio brolio besikabinėjusios peraugėlius. O prieš keletą vasarų glamžiausiu su vienu neaiškiu tipu.
Fu.
Kartą mačiau ant Eglučių kalvos begirtaujančius neandartaliečius... Iki šiol neatleidau jiems, kad jie suteršė šios vietos garbę.
Kapinės... Kaip norėčiau po jas pasivaikščioti. Viena... Kada niekas nemato ir negirdi.
Norėčiau.
Pora treninguotų degradų praėjo pro šalį. Galėtų retkarčiais profilaktiškai atplėšti savo akių obuolius nuo mobiliakų, bo dar zuikį pagaus.
Man už nugaros pasigirdo arkliškai asiliškas žvengimas. Tikiuosi, arkliukai, o ypač asiliukai nesupyks už tokį palyginimą.
Po dvidešimties metų stadiono pakrašty bujos eglučių alėja... Gal tai kompensacija už kalvos išniekinimą? Mano namas – tikras sovietinės architektūros stebuklas. Kaip ir kaiminystėje stovinti kultūrkė ir netoliese stūksanti šūlė.
Bumčikai! Aš pakęst jų negaliu!
Pauliukas vėl svečiuojasi pas močiutę.
Ambulatorijos priekis. Vėl prisiminimai iš gilios vaikystės.
Kai būsiu vos bepasivelkanti bobulė (nors tikiuosi, kad mane kas anksčiau nudaigos), nė už ką nesutiksiu gyventi tokiame ryškiai žaliame name.
Visą gyvenimą svajojau pasisupti ant šitų sūpynių... Bet ši svajonė jau šešioliką metų neišsipildo...
Priešas tapo asmens sargybiniu. Kvailoka? Tai žinoma! Bet be jo taip baisu sutemus vaikščioti...
Kepykla. Kaip dažnai noriu, kad kai kurie prisiminimai tiesiog išnyktų.
Mmmmm.....
Meškio namas.
Kai buvau mažytė, eidavom su broliu ir Mūsų Teta pasivaikščioti, o šis mielas seneliukas visad duodavo mums saldainių. Tada kieme augo dideli seni medžiai ir amsėjo mažas mielas mišrūniukas. Dabar ten stypso pusė gipsinio zoologijos sodo. Dirbtinė pievutė ir kraugerys, infarktą praeinantiems pro šalį homo sapiens (ir ne tik) varantis rotveileris.
Jau tamsu. Bažnyčios bokštai man kažką visad primindavo. Ir dabar jie į kažką panašūs. Tik iki šiol nesuprantu, į ką.
Simonas Daukantas. Stypso jis aukštai balandžių padailinta plike. Jaunimo susibūrimo vieta. Gerai bent, kad tie degradai žlugdyti savo ir mylimos tėvynės gerovės (pilt į lempą) nusliūkina į kokią pakrūmę, kur niekieno akis nemato....
Pardos lempų šviesa apšviečia popieriaus lapą. Reik užsukti apšilti.
-Ką tu čia dabar rašinėji? – subumbėjo mano klasiokė, nutraukdama mano žavėjimąsi žaviu nepažįstamuoju. Karvė. Fu. Nemėgstu jos.
Kožkoks medis. Po jį šiandien karstėsi dar degraduoti nespėję pipirai... Aš irgi bandžiau... Gal prieš dešimt, gal prieš devynerius metus... Ir dar Adis man padėjo... Kvailai turėjo atrodyt... Ir atrodė. Deja, tikslas liko nepasiektas...
O čia aš paskutinįsyk susitikau su savo pirmąja meile. Gera buvo... Bet dabar čia gana baugoka.
Seniau čia buvo mielas takeliukas, kuris netgi pirsidėjo prie miestelio vardo atsiradimo, tačiau žmonėms jis kažkuo užkliuvo. Jie ištrypė šalia naują, platesnį. Galvijais esame mes gimę...
O ant šito akmens aš jodinėjau.
Mantas virtuvėje.
Vėl ėda.
Namie nebebus nė lašo pieno... O aš taip norėjau kakavos pasidaryti.