Ekvinokcija (pratisai) 2

Valkata prabudo, atsisėdo ir ėmė kumščiais trint akis. Paskui atsistojo, prisidengęs nuo saulės plaštaka akis sekė keistą paukštį, besisukantį ratu. Pievoje kažkas gulėjo.
Jis atsargiai  priėjo ir pasilenkė.
- Padėk.
Šie žodžiai pasigirdo tarsi už nugaros.
--------------------------------------------------------------------------------
Susirūpinęs  vyriškis  užėjo į daktaro kabinetą ir uždarė duris.
- Daktare, jūs matėte mano žmoną? Kas jai atsitiko?
- Amnezija. Tačiau ypatinga.
Vyro veidas išbalo.
- Nesuprantu, ji neskiria žmogaus nuo daikto?
Daktaras linktelėjo galvą.
- Taip, tartum būtų ištrinta  visa atmintis.
--------------------------------------------------------------------------------
Markas priėjo prie prausyklos, apsišlakstė vandeniu veidą, greitai nusišluostė, užsitraukė megztinį. Pasižiūrėjo į rankinio laikrodžio ciferblatą – buvo  šešta valanda  ryto. “ Vėl ji nemiegojo“- pagalvojo atsisėsdamas priešais Helą. Ji žiūrėjo savo blankiomis, lyg nuo vėjo ašarojančiomis akimis į sieną. Ištiesęs ranką  palietė jos veidą. Oda buvo švelni ir  šalta. Veidas suvirpėjo, suvirpėjo ir  visas kūnas.
- Aš turiu tavo kūną, - tarė jis pusbalsiu, - bet be sielos.
Ir švelniai pabučiavo  plaukus.
- Šiandien keturi mėnesiai kaip mes kartu, - nusišypsojo Markas.
- Kas tau yra? Kur tavo kūdikis?