Keliaujantis Virėjas

Dar prieš Pilietiniam  karui nusiaubiant mūsų kraštus, o Grenujo žemėms atsiskiriant nuo Karalystės, buvo gyva legenda apie Keliaujantį Virėją. Šiais laikais ją beatmena vos keli senoliai, per daug nukaršę, kad papasakotų apie tų laikų piktadarystes savo anūkams ir proanūkiams. Tykiai židinyje rusenant liepsnai, o už lango siaučiant begalinėms pūgoms, Grenujo žemių senieji sėdi apsigaubę vilnonėm skarom, geria imbierų arbatą ir snūduriuoja, nebegalėdami praeities prisiminimų atskirti nuo sapnų ir fantazijų. Laimei, mano prosenelė mėgo kalbėti per miegus. Porindavo ilgiausias istorijas apie prosenelį, žuvusį kare, apie beprotiško grožio Grenujo rūmus, kuriuose bobulė Sara (taip visi vadinom prosenelę) tarnavo skalbėja, apie didijį marą ir didžiausią, bet uždraustą savo gyvenimo meilę – kvaištelėjusį batsiuvį iš gretimos apylinkės, kuriam įsiutęs prosenelis nukirto galvą kardu, vėliau lydėjusiu jį į daugelį mūšių. Nubudusi prosenelė nebeprisimindavo nieko, ką kalbėjusi, ir vėl tyliai nuklysdavo į tik jai prieinamus dulkėtus, klaidžius praeities dienų labirintus.
Vieną vakarą mano mieloji senutė, užsnūdusi savo avies vilnos guolyje, papasakojo seną legendą. Ji prasideda skurdo ir nepriteklių laikais, kuomet  bubulė Sara dar buvo visai ne bobulė Sara, o viena gražiausių Grenujo apylinkės merginų. Karas tuomet dar nebuvo prasidėjęs, bet dėl varginančių sausrų ir didžiulių rinkliavų, kuriomis Karalystė smaugė savo gyventojus, žmonės vaikščiojo tuščiais pilvais. Sara, kaip jau minėjau, grafo Grenujo rūmuose tarnavo skalbėja. Nors ir jaunutė, ji buvo laikoma svarbiausia iš visų septyniolikos rūmų skalbėjų, mat skalbė tik minkščiausios kašmyro vilnos skareles, ploniausias nailonines kojinaites, šilkines pirštines ir neriniuotus grafaičių apatinius. Tokį atsakingą, kruopštumo ir švelnumo reikalaujantį darbą Sara gavo dėl savo miklių ir atsargių rankelių. Visi mieste žinojo, jog tos miklios rankelės nušvilpė ne vieną skalaujamą šilko siūlais siūlėtą grafaičių skarelę. Bet tai jau kita istorija...
Kelios rūmų skalbėjos, tarp jų ir Sara, kiekvieną šeštadienio vakarą po darbų eidavo maudytis į karštasias versmes, trykštančias iš geizerių aukštai kalnuose. Nusigauti iki versmių reikėjo nemažai jėgos ir vikrumo. Siaurais, tik piemenų mindomais kalnų keliukais, negalėjo pravažiuoti joks vežimas, o nenorintis nusisukti sprando keliautojas turėjo kopti pasiramsčiuodamas piemenų naudojama ilga, tvirta uosio lazda. Kiekvienais metais į tarpeklius nusiridendavo bent keli žiopliai, vos akimirkai kalnuose užmiršę atsargumą. Bet Sara kalnus pažinojo. Vasarą ji kalnuose avis gananačiam broliui nešdavo pietus, pavasarį su motina ieškodavo palei tarpeklius augančių vaistingų žolių, rudeniop – uogų.
Tądien į grafo Grenujo rūmus atvažiavo svečias. Kažkoks turtingas markizas, esą sėdys paties Valdovo pašonėje. Žinoma, po iškilmingų pietų skalbėjos turėjo daug darbo, tad išsiruošė maudytis kiek vėliau nei paprastai. Vaiskų ankstyvo rudens vakarą raudoni saulės liežuviai glostė rūku beužsitraukiančių kalnų šonus. Pušys skleidė aitrų sakų kvapą. Nuvargusios trys rūmų skalbėjos įmerkė kojas į šiltą versmių vandenį.
- Koks tamsus vanduo, - nusistebėjo Sara.
- Ar užuodžiat, kažkas dvokia siera? – pratarė vyriausia skalbėja.
- Prisigalvojat, - šyptelėjo jaunutė Anuš, - mergos, žiū, velnias versmės vidury krosnį užkūrė!
Vyriausioji, Marta, iš prigimties siauro protelio, ne tiek atsargi, kiek baili, net nesijuokė . Išlipo iš vandens ir įsisupo į rankšluostį. O Anuš, erzindama kitas nuplaukė į patį vidurį.
- Žiūrėkit, tuoj patampysiu velnią už uodegos, - šūktelėjo Anuš ir nėrė gilyn.
Vanduo ėmė stipriau garuoti. Pajutusi karštį Sara šoko iš versmės. Pokštininkė nebeišnėrė. Nuo versmės pakilo karštas, raudonai rusvas garas, o po kelių minučių burbuliuojanti versmės akis išspjovė ir Anuš, arba tai, kas iš jos liko – kruvinas, nudegęs kūnas. Merginos rėkdamos iš siaubo, klupdamos už aštrių akmenų, pusnuogės, išsidraikiuisiais šlapiais plaukais pasileido nuo kalno.
Tą patį vakarą vyriausios skalbėjos namuose prie židinio susirinko protingiausi miesto žmonės – kunigas, mokytojas, pribuvėja ir mėsininkas Semas. Pasikalbėję jie nutarė paskelbti, jog nuo šios dienos maudytis versmėje uždrausta. Nepaisant to, jau sekančią dieną, nuo kalno parbėgo jauna mergiūkštė, iš siaubo ir baimės draskydama sau nuo galvos plaukus. Jos mylimasis išvirė versmėje lygiai taip pat kaip ir anadien Anuš. Miesto vyresnieji visaip bandė perspėti, drausti, gasdinti jaunus žioplius, kad tie neitų maudytis į kalnus, tačiau kažkas traukte traukė merginas ir vaikinus į tą klaikią pragaištį. Visą rudenį pragariškas katilas virė ir virė, o į jį vis įsprūsdavo koks vienas kitas jaunas gražus miestelio gyventojas. Prie versmės buvo pastatyta sargyba, bet ir tie sekantį rytą buvo rasti išvirę tamsiam vandeny. Tėvai nebeišleisdavo savo vaikų iš namų, bet kur tu sulaikysi jauną ir kvailą? Kunigas, vienuolės ir visos miesto davatkos, siaubingiems įvykiams įsismarkavus, trims paroms užsidarė be maisto bei miego ir meldė dangaus malonės. Po tokių drastiškų maldų kunigui pradėjo vaidentis, kad vienuolyno virėją apsėdo velnias. Vieną dieną maldų ir baimės iškankintas kunigas virėją užtiko verdant sriubą su frikadelėmis ir rėkdamas „Tai tu juos dar ir sumaitint mums ruošiesi? “, nugalabijo vargšę moteriškę.
Nuo to laiko pražūtingą versmę, vedančią miestelėnus iš proto, imta vadinti Kruvinosios sriubos katilu arba tiesiog Sriubos katilu. Kunigą uždarė į vienutę, o į miestą atvyko ką tik seminariją baigęs klierikas. Miesto žmonės į jį iškart sureagavo atsargiai. Visų pirma įtarimą kėlė klieriko išvaizda – veik dviejų metrų ūgio, plačių pečių milžinas, saulėje nugairintu, įdegusiu veidu ir ilgomis raudonomis garbanomis. „Ė ė, kad ir koks velnias Kruvinosios sriubos katile sėdi, šitas raudonplaukis bernužėlis nelabąjį viena ranka iš ten išžvejos“, juokais kalbėjo moteriškės.  Ko gero nereikia sakyti, jog po senojo kunigo proto užtemimo, žmonės kiek prarado pasitikėjimą dvasininkais. Klierikas miestelėnams pagarbos nekėlė dar ir dėl savo išvaizdos, kuri labai priminė gudų rasės atstovą. O gudų Grenujo žemės gyventojai itin nemėgo, mat tie raudonplaukiai buvo palaidūnai, mušeikos ir nemenki girtuokliai.
Pirmąsias simpatijas klierikas Gvidas pelnė pareiškęs, jog eis nakvoti prie Kruvinosios sriubos katilo ir saugoti, kad koks kvailys jame neišsimaudytų. Vyrai palaikė jį išsišokėliu, kurio kūną jau ryte ras plūduriuojantį tamsiuose versmės vandenyse. Moterys jį laikė drąsuoliu, kurio kūną jau ryte ras plūduriuojantį tamsiuose versmės vandenyse. Vaikinai laikė jį didvyriu, paskui kurį norėjo sekti, nors ir nujausdami, jog jo kūną jau ryte ras plūduriuojantį tamsiuose versmės vandenyse. Na, o merginos... Merginos visos kaip viena jį išsyk įsimylėjo. Sara nebuvo išimtis. Tačiau ji vienintelė tąnakt nusekė paskui Gvidą prie Kruvinosios sriubos katilo. Kas įvyko tarp dviejų jaunų gražių žmonių tąnakt istorija nutyli. Tačiau vėliau būta spėjimų, jog būtent dėl to įvykio Sara ir Gvidas grįžo nuo Sriubos katilo sveiki ir gyvi. „Jie buvo per daug užsiėmę uždraustos meilės reikalais, kad susiviliotų maudynėmis Katile“, kalbėjo žmonės. (Tąnakt prie versmės Gvidas užtaisė Sarai mergytę ir, metęs kunigystę, vedė. Taip, Gvidas ir buvo tas mano prosenelis, kuris vėliau užmušė kvaištelėjusį batsiuvį iš gretimos apylinkės, kurį buvo pamilusi prosenelė.)
Žodžiu, praleidęs naktį prie Kruvinosios sriubos katilo, mano prosenelis klierikas Gvidas sekantį rytą liepė sukviesti visus miesto virėjus ir virėjas į parapijos namų svetainę. Ten užtruko tris dienas, kol su kiekvienu atskirai pasikalbėjo. Tačiau atrodė taip ir neradęs ko ieško. Tuomet Gvidas pradėjo vaikščioti po visus miesto namus ir kalbinti virtuvėje besisukinėjančias šeimininkes. Kol apėjo visą miestą užtruko tris mėnesius. Galų gale liko tik viena Gvido nelankyta vieta – grafo Grenujo rūmai...

(nebaigtas)