Griūtis (III)

III.

Tuo metu, kai dar tik repetavau mintyse savo la grande finale, kuomet aš kenčianti, bet išdidi žengsiu nuo scenos, o jis bus paliktas raičiotis plieskiančių prožektorių šviesoje, nušvilptas įpykusių ir smerkiančių žiūrovų, tada net nenutuokiau, kaip dar negreitai įvyks manoji premjera. Visą gyvenimą buvau prisiekusi racionalistė, tad net ir savo emocinį pasaulį tvarkiau kaip finansinį balansą – svarbu taip sudėlioti išlaidas ir pajamas, kad nepatirtum nuostolių. Sumaniai žaidžiant balanso eilutėmis – galima gerokai atitolinti neišvengiamą krachą.

Ilgą laiką – ne mėnesį ir ne metus nuo pradžios – man atrodė, kad mano emocinis balansas yra teigiamas, kad geriau gyventi su negu be. Taip ilgai iki tol nieko apčiuopiamo neturėjau, taip ilgai gyvenau nežinodama kur aš ir kieno aš, taip ilgai drabsčiau save kur papuola, kad džiaugiausi atradusi šį ramybės uostą. Nuo pat pradžių viskas vyko taip natūraliai, rodos, savaime viskas susidėliojo į savo vietas: įsileisti jį į savo erdvę nebuvo sunku, nes ten buvo tiesiog žudančiai tuščia, prarastos laisvės nebuvo gaila, nes visada jaučiau, kad ji man buvo ne suteikta kaip malonė, o užkrauta kaip kryžius. Tiek laiko saugojau savo širdį, jog galiausiai gavau pripažinti, kad tiesiog nebeturiu kam jos atiduoti. Tad pajutusi, kad pagaliau jaučiu, džiaugiausi. Džiaugiausi net ir išgyvenamu skausmu, nes taip suvokiau, kad esu gyva. O jei tai ir panašu į emocinį mazochizmą, na, tai tik techninės detalės.

Skilimas, tas varginantis, trikdantis ir ilgus metus užsitęsęs procesas, prasidėjo neilgai trukus. Ėmiau baimintis, kad man gali prasidėti šizofrenija. Aiškiai jutau, kaip dalinuosi į dvi asmenybes – kenčiančiąją ir laimingąją, ir rodės, kad jos nieko bendro tarpusavyje neturi, o gyvena pakaitomis tai viena, tai kita, priklausomai nuo to, kokį scenarijų sukuria jis. Kvaila buvo tokia mano priklausomybė nuo šalia esančiojo, tarsi būčiau šuo, kuris paglostytas vizgina uodegą, o paspirtas inkšteli, tačiau tiek savo džiaugsmą, tiek savo skausmą sieja tik su vienu vieninteliu – tai suteikiančiu – objektu. Tik jis galėjo mano pasaulį priversti suktis dvigubu greičiu ir tik jis galėjo iki pamatų jį sugriauti, kad po to pats leistų man jį atstatyti. Geraisiais periodais viskas atrodė tobula, jaučiau, kad galiu viską, kad atleisiu viską, ištversiu viską, pamiršiu viską, nes jaučiau, kad tai to verta. Kai gerasis jis šypsojosi mylinčiomis akimis, o laimingoji aš tapdavo švelnumo įsikūnijimu, būdavome darni ir graži pora, kur abu tiesiog kaifuoja nuo buvimo kartu, spinduliuoja vien tik pozityvą, generuoja smagias idėjas ir laikosi vienas kito, kas benutiktų. Blogaisiais periodais siautėdavau, visiškai nutrūkdavau ir nebesivaldydavau – namuose nebeliko sienos, į kurią nebūčiau šveitusi kokio indo, mieste nebeliko baro, kur nebūčiau viešai žliumbusi, nebeliko pažįstamo, kuris nebūtų manęs guodęs, nors buvo akivaizdu, kad esu nepaguodžiama ir kad visa tai neverta mano kančios. Tada tapdavome pora, kur abu kankina vienas kitą, užnuodydami bet kokį šiltą jausmą, kai blogasis jis mane žudydavo savo nesiskaitymu, o kenčiančioji aš skandindavo jį savo ašarose. Niekada nesijaučiau per vidurį. Suvokiau, kad kažkokioje iškrypusioje loterijoje laimėjau bilietą važinėtis amerikietiškais kalneliais. Visam gyvenimui. Laimėjimas į kitus daiktus ar pinigus nekeičiamas.

Negalėjau sau meluoti, kad kažko nesuprantu ir beviltiškai grąžyti rankas, drabstydamasi retoriškais klausimais „už ką man taip, kodėl negaliu būti tik laiminga, kodėl šis naujai atrastas jausmas turi taip apkarsti? “. Suvokiau, kad lengva ranka įskaudinusi tiek žmonių, įsibrovusi į tiek šeimų, sumindžiusi tiek jausmų, visa tai sukrovusi ant savo hedonistiško aukuro ir pakursčiusi jį savo išdraskytomis moralinėmis vertybėmis – negalėjau tikėtis ilgai likti nenubausta. Aukojau ne tas aukas ir ne tam dievui.