apie ramunes

“Myli… Nemyli… Myli… Nemyli…” murmėjo panosėje Kvailystė, traukydama sode nuskintos ramunės žiedlapius.
- Myli… Nemyli… My… Oi! – aiktelėjo, kai iš už medžio netikėtai liuoktelėjusi Lūšis pargriovė ją žemėn.
- Ghmmm… Atsiprašau. Nepastebėjau…- sumurmėjo ši.
Staiga pasigirdo lūžtančių šakų traškesys, ir iš obels išvirtęs Tomas čiupo Lūšį į glėbį.
- Pagavau! – riktelėjo, ir patenkintas išsišiepė. – Dabar vėl gaudai tu. Ir labas, Kvailyste.
- Eeee… Labas Tomai. Ir tau labas, Lūšie, - pasisveikino Kvailystė, stodamasi ir valydamasi suknelę.
Tuomet apsidairė, ieškodama savo ramunės. Pakėlusi nužvelgė tris likusius žiedlapius ir susimąstė. Lūšis tupėjo užsimerkusi ir panosėje murmėjo: “Vienas… du… trys… Nepabėgsi niekur… Aš Lūšis, geriausia pasaulyje Grobių gaudytoja… Cha!… Keturi…”
- Kas nors nutiko? – paklausė Tomas sutrikusios Kvailystės. – Ką ten turi?
- Štai, - parodė Kvailystė. – Ramunė. Tik pamiršau, ties kuo sustojau…
Vėl perskaičiavo žiedlapius… Numojo ranka.
- Et… kas bus tas, - nusprendė. –Myli… Nemyli… MYLI!!!
Nusijuokė skambiai ir apsisuko ant vienos kojos.
- Myli, myli, myli, myli, - šūkčiojo šokinėdama. – Kaip šaunu!
- Kas myli? – susidomėjo Tomas.
- Na… Myli… Gi… Nežinau… - sutriko Kvailystė. – Ir tikrai… Kas?
Tomas gūžtelėjo pečiais ir pasitaisė smunkančius nuo nosies akinukus. Kvailystė sukiojo ramunės stiebelį nepatikliai jį apžiūrinėdama.
- DEŠIMT! – baigė skaičiuoti Lūšis. – Nagi, kur pasislėpei??? AHA!
- Lūšie, gal tu myli Kvailystę? – paklausė Tomas, atsitraukdamas porą žingsnių ir dairydamasis, kur čia dabar sprukti.
- Aš? – purkštelėjo Lūšis. – Aš Lūšis. O Lūšys gaudo Grobius. Taip!
Tai pasakiusi grėsmingai nužvelgė Tomą ir apsilaižė.
- Nejaugi niekas manęs iš tiesų nemyyyyli? – nutęsė Kvailystė, jos akyse jau kaupėsi ašaros.
- Tu, Kvailyste, tik neverk, - paguodė Tomas. – Jei ramunė rodo, kad myli, vadinasi taip ir yra. Ramunės niekada nemeluoja. Tikrai, tikrai.
- Na ir kas, kad myli?? – nerimo Kvailystė. – Jei aš net nežinau, kas…
- Rasim, - ryžtingai nusprendė Tomas.  – Ar ne Lūšie?
Lūšis urgztelėjo, vikstelėjo uodega, pašiaušė keterą, bet vis dėlto linktelėjo sutikdama.
- Eime, - mostelėjo ranka Tomas.
Kvailystė nubraukė susikaupusias ašaras ir nusekė Tomui iš paskos. Lūšis pakraipė galvą, papūtė ūsus, žvilgtelėjo įkandin, ir liuoktelėjo į krūmus.
- Matai, Kvailyste, - pakeliui aiškino Tomas. – Iš tiesų, su tom ramunėm negali būti tikras. Jos nemeluoja, žinoma, tam jos ir ramunės, kad tiesą sakytų. Bėda ta, kad… O kur Lūšis dingo?
Kvailystė tik gūžtelėjo pečiais iš šniurkštelėjo nosimi. Taip, ji puikiai žinojo, kad šniurkščioti negražu, bet nosinaitę buvo pamiršusi pasiimti, o mama jai sakė, kad nosies rankove šluostyti negalima.
- Visada su ta Lūšimi taip… - atsiduso Tomas. -  Kai tik jos reikia, visada dingsta kur nors. Gal obuolio?
Kvailystė paėmė jai ištiestą obuolį ir atsikando.
- Skanus labai. Ačiū, - padėkojo.
- O štai ir mes! – pasigirdo Lūšies urgztelėjimas. – Palaukit gi, mes nespėjam.
Kvailystė su Tomu apsigręžė. Lūšis, pasirodo, buvo ne viena. Jai pavymui sekė Ežiukas su Kutosiuku.
- Labas, Kvailyste, - pasisveikino Kutosiukas.
- Pukšt – pukštelėjo Ežiukas ir pakrutino nosį.
- Sveiki, - linktelėjo Kvailystė ir pasiguodė: - Ramunė man pasakė, kad mane kažkas myli, bet aš nežinau, kas… O nežinoti, kas tave myli yra labai blogai… Na, beveik tas pats, kaip žinoti, kad tavęs niekas nemyli…
Vėl šniurkštelėjo ir nubraukė ašarą. Kutosiukas tik nusišypsojo, ir brūkštelėjo uodegos galiuku Kvailystei per nosies galiuką.
- Oi, kutena, - nusišypsojo per ašaras Kvailystė.
- Tu, Kvailyste, neverk. Iš tiesų tave myli. Ir aš myliu, ir Ežiukas myli, - patikino Kutosiukas ir ištiesė Kvailystei obuolį.
- Pukšt – sutiko Ežiukas ir linktelėjo.
- Ir Tomas su Lūšimi tave myli. Ar ne? – Kutosiukas atsisuku į jau pasiruošusius sprukti Tomą su Lūšimi.
- Na… - nuraudo Tomas ir įsistebeilijo į savo batų galus.
- Taip, - prisipažino po akimirkos.
- Tikrai? – nustebo Kvailystė. – Kodėl gi tu iškart nepasakei?
- Tai kad neklausei… - burbtelėjo Tomas ir bakstelėjo alkūne Lūšiai.
Ši žybtelėjo akimis grėsmingai urgztelėjo Tomo pusėn. Tuomet šnibžtelėjo Kvailystei į ausį:
- Tik tu niekam nesakyk, gerai?
Kvailystė pakasė Lūšiai po ausimi.
- Gerai, - sutiko.
Nužvelgė visus, nusišypsojo.
- O žinote, aš jus taip pat myliu. Labai, labai. Tikrai. ačiū jums.
- Sakiau gi, ramunės nemeluoja, - gūžtelėjo pečiais Tomas. – Tam jos ir ramunės.