Optimizmo gurkšnis

Smagu ir liūdna bėgančių dienų tėkmėj kyboti,
Kaip pakaruokliui per nelaimę pakabintam ant gumos.
Aukštyn-žemyn, atgal-pirmyn, kartoja: tik nepasiduoki,
Kol liko dūžis lig lemtingos valandos.

Aistrų verpetas palengvėle gęsta,
Kai pasiduodi srovei be kovos,
Iš lėto apsiblausia gyvos akys,
Ir pasaka artėja ligi pabaigos.

Ir kažkodėl labiau man liūdna nei džiugu...
Gal pragaišties giliai paslėptas pradas?
Jei neišeina juoktis ir šypsot be pastangų,
Gal kaukę užsidėt pajaco?