Gelmės ir seklumos

Amžinieji gaivalai, kur tūno
paslapty lyg po žeme
ir dangaus beribėje gelmėj –
debesim jie susitvenkę.

Jie – skiemenyse sakmės,
ir giesmės plačiam aide,
tarsi gaudžianti ir nemari srovė
įsilieja į tave.

Tad vandenim tais perliek
palaikę mano dūšią ––
protėvių krauju, kurs vėsta
naujųjų amžių vaiko kūne.